Galbūt neretai tarp bendruomenių ir verslo tiesiog užtektų paprasto dialogo, tačiau pasitaiko, kad mūšius tarp dviejų suinteresuotų grupių išspręsti gali tik teismas. Gyventojai sako, kad Lietuvoje per mažai socialiai atsakingo verslo. Verslininkai irgi turi savų argumentų bei dėsto, kokiais būdais yra pagerinę žmonių gyvenimo kokybę.
Bendruomenės: trūksta atsakingo verslo
Kai praėjusią vasarą Vilniaus Fabijoniškių mikrorajoną užplūdo šimtai aktorių, filmavimo kameros ir daugybė kitos kino technikos – tapo aišku, kad žmonėms iškils nepatogumų. Tuomet šiame rajone buvo filmuojamas amerikiečių televizijos milžinės HBO kuriamas mini-serialas „Černobylis“. Buvo ribojamas eismas, iš vietų teko patraukti gyventojų mašinas. Tačiau už visus nepatogumus amerikiečiai atsilygino bendruomenei ir tam išleido beveik 30 tūkstančių eurų. Seną fontaną pavertė rožynu, nuvalė nuo namų grafičius, vaikams pastatė naują žaidimų aikštelę, parėmė vietos aklųjų ir silpnaregių centrą.
Tačiau visa tai darė gigantiškas amerikiečių verslas. Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos pirmininkas Ramūnas Navickas sako, kad Lietuvoje socialiai atsakingo verslo vis dar trūksta.
„Ta mada dar neatėjo. Socialiai atsakingų verslų bet kurioje teritorijoje galima ant pirštų suskaičiuoti. Retai būna taip, kad ateitų verslininkai, kokia nors įmonė ir sakytų, mielieji, mes atėjome su savo resursais, norime gyventi draugiškai. Kadangi jums sudarome šiek tiek nepatogumų, mes juos kompensuosime, pavyzdžiui, dviračių takais, parkų įrengimais ar bendruomenės renginių parėmimu. Tokiu pavyzdžių yra vienetai“, – tvirtina R. Navickas.
Tiesa, R. Navickas pabrėžia, kad tikrai galima surasti ir gerųjų pavyzdžių. Jis prisimena, kaip Kauno Aleksote buvo statomas naujas daugiabučių kvartalas skirtas maždaug tūkstančiui gyventojų. Šalia gyvenančiai bendruomenei pavyko išsaugoti šioje teritorijoje esantį parką, kad jis nebūtų privatizuotas, o verslas sutiko investuoti į parko infrastruktūrą. Taip šių metų vasarą atidarytas beveik 2 hektarų ploto parkas, o privatus verslas į jo tvarkymą investavo apie 242 tūkstančius eurų.
„Puikiausia parką įrengė, tai tikrai geras pavyzdys. Dabar ir naujiems gyventojams yra kur laiką praleisti, ir senbuviams“, – džiaugiasi R. Navickas.
Gyventojams dovanoja dviračių takus, perėjas, žaidimų aikšteles
Kad verslas gali būti dosnus bendruomenėms įrodo ir „Lidl“ parduotuvių tinklo pavyzdys. Vokiškas verslas į mūsų rinką žengė tik 2016 metais ir kasmet vykdo plėtrą Lietuvoje. Šiuo metu mūsų šalyje veikia jau 47 „Lidl“ parduotuvės įvairiose savivaldybėse – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose. Taip pat ir mažesniuose miestuose, tokiuose kaip Tauragė, Elektrėnai, Visaginas ar Šilutė. Vien pernai Lietuvoje buvo atidarytos 5 naujos parduotuvės. „Atidarydami beveik kiekvieną naują parduotuvę prisidedame prie bendruomenių infrastruktūros gerinimo, kuris būna naudingas visos bendruomenės reikmėms ir patogumui“, – tvirtina „Lidl Lietuva“ komunikacijos vadovas Valdas Lopeta.
Verslas sako galintis pavyzdžiais pagrįsti savo bendradarbiavimą su vietos gyventojais. „Prie daugelio parduotuvių Vilniuje esame įrengę dviračių takus, sutvarkę poilsio erdves bei įrengę žaidimų aikšteles vaikams. Yra vietų, kur įrengėme naują požeminę pėsčiųjų perėją. Pavyzdžiui, Žirmūnuose atnaujinome ir pastatėme atgal „Saulės džiaugsmo“ skulptūrą, kuri yra laikoma Žirmūnų simboliu ir labai svarbi bendruomenei“, – pasakoja V. Lopeta.
Parduotuvių tinklo atstovai sako, kad dėmesį rodo ne tik didžiųjų miestų gyventojams. Pavyzdžiui, Marijampolėje buvo įrengta nauja automobilių stovėjimo aikštelė, o Šilutėje – nauja autobusų stotis.
Nukeliaujama iki teismų
Bendruomenių atstovai tvirtina, kad, deja, realybėje ne su visais verslininkais pavyksta susitarti gražiuoju. Kartais, padėti tašką gyventojų ir verslo pykčiuose gali tik teismas. R. Navickas prisimena daugiau nei dešimtmečio senumo istorija, kai buvo kovojama dėl Kauno Romainių ąžuolyno.
„Privatus verslas jau buvo užsimojęs prie Nemuno krantų vietoj ąžuolyno pastatyti privačių namų kvartalą. Gyventojai tuomet pasakojo, kad vos tik sužinoję, jog ąžuolynas kažkokiu būdu tapo privačia valda, kilo į kovą. Trejus metus Romainių bendruomenei teko vaikščioti po teismus, kol galiausiai buvo paskelbtas verdiktas jų naudai. Apeliacinis teismas 2008-aisiais patvirtino Apylinkės teismo sprendimą ir Romainių ąžuolynas tapo valstybinės reikšmės mišku. Visi ankstesni sprendimai buvo pripažinti neteisėtais. Taip susivienijusi bendruomenė išsaugojo ąžuolus, tapusius prieglobsčiu daugiau nei šimtui vabalų rūšių, daug vertingų augalų ir daugiau nei 30-čiai rūšių saugotinų paukščių. „Teismas baigėsi bendruomenės pergalė, aišku, bendruomenei tai brangiai kainavo, bet jie pasiekė savo“, – prisimena vietos bendruomenių organizacijų sąjungos pirmininkas.
Bendruomenių atstovai sako kartais pastebintis ne tik verslo, bet ir pačių miestų valdžios piktnaudžiavimą. Esą būna atvejų, kai verslas susitaria su savivaldybe dėl plėtros, o gyventojai užmirštami ir paliekami nuošaly. O savivaldybių asociacijos viceprezidentas ir Elektrėnų meras Kęstutis Vaitukaitis meta nedidelį akmenuką ir į bendruomenių daržą, tvirtindamas, kad tai ne visai tiesa. Pasak K. Vaitukaičio, atvejai, kai bendruomenė nieko nežino apie būsimas statybas, beveik negalimi. Mat pagal nustatytą tvarką, gyventojai turi būti informuoti, bet dažnai patys tai praleidžia pro ausis, kol neprasideda realūs statybų darbai.
„Kai prasideda statybos, nupjaunamas koks medis ar iškasama duobė, tada bendruomenės sukrunta. O kad porą metų vyko ir įvairūs viešinimai spaudoje, internete, ir susitikimai su visuomene, nebūna jokio domėjimosi“, – tvirtina savivaldybių asociacijos prezidentas. K. Vaitukaitis sutinka, kad kažkur komunikacija tarp verslo, savivaldybių ir bendruomenių yra skylėta, todėl esą kartais daugiau dėmesio tam skirti turėtų ir patys verslininkai bei valdininkai.
Tiesa, pasimokyti derybų meno vertėtų ir pačioms bendruomenėms. „Lietuviai yra kaip ir visi kiti pasaulio žmonės. Aišku, kad būna situacijų, kai grupė žmonių, kurie gyvena arčiausiai būsimo objekto, pradeda vos ne šantažuoti verslininkus ir užsimano labai brangių dalykų. Pavyzdžiui, didžiulių kompensacijų, kokių nors garso sienelių, langų pakeitimų ir panašiai“, – pripažįsta R. Navickas.
Verslas pripažįsta, kad neigiamo požiūrio sulaukti iš tiesų tenka, tačiau svarbiausia rasti išeitį. „Jei kyla diskusijų – kalbamės ir sprendžiame kylančius klausimus bei stengiamės surasti kompromisą. Atvejų, kai sulaukiame neigiamo bendruomenės požiūrio, pasitaiko gana retai“, – tvirtina „Lidl“ atstovas V. Lopeta.
Bendruomenių atstovai sako, kad svarbiausia ieškoti aukso viduriuko. Kur jis – tiksliai niekas nežino, bet sėkmes formule gali tapti paprasčiausias, dar nuo Antikos laiku žinomas, dialogas. Bendruomenės sako besitikinčios, kad verslas neveiks už jų nugarų, o dar prieš pradėdami projektus ateis ir pasikalbės. Tai padaryti esą nėra sunku, mat beveik kiekviena apgyvendinta teritorija Lietuvoje turi savo bendruomenę.