Pastaraisiais metais tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), tiek Europos Sąjungoje (ES) gyvūninės kilmės mėsos šalininkai įrodinėja jos pranašumus prieš augalinės kilmės mėsos pakaitalus, kuriuos galima pagaminti iš įvairiausių produktų: nuo genetiškai modifikuotų sojų baltymų iki gluosninių kreivabudžių.
Šiuo atveju svarbu pabrėžti panašumą į gyvūninės kilmės produktus – mėsos gamybos ir perdirbimo įmonės nenori, kad vegetariški maisto produktai būtų pardavinėjami ir reklamuojami kaip „veganiški maltinukai“ ar „vegetariškos dešrelės“, skelbia theguardian.com.
Vien 2019 m. daugiau nei 24 JAV valstijose buvo bandoma priimti įstatymus, ribojančius, ką galima pavadinti mėsos gaminiams būdingais terminais. Praėjusį mėnesį ES nusprendė, kad su mėsa susiję pavadinimai gali būti vartojami, tačiau ne pieno produktų etiketėse negali būti žodžių „dirbtinis pieno produktas, dirbtinis sviestas, dirbtinė grietinėlė“ ir „jogurto tipo“.
Šie teisės aktų manevrai yra paskutinis gyvulininkystės pramonės atstovų pasispardymas, kovojant už išlikimą prie augalinio maisto vis labiau linkstančiame pasaulyje.
Pokyčius paskatino išsami informacija apie gyvulininkystės daromą poveikį klimatui. 2019-aisiais paskelbtoje Jungtinių Tautų ataskaitoje nurodoma, kad būtina pereiti prie augalinės kilmės maisto gaminių norint suvaldyti klimato krizę. COVID-19 pandemija taip pat atkreipė žmonių dėmesį į godžios galvijų auginimo pramonės ir žemės ūkio padarinius, įskaitant sąlygų ligai daugintis sukūrimą. Azijoje, kur suvartojama 44 proc. visame pasaulyje pagaminamos mėsos, smarkiai išsaugo augalinės kilmės mėsos pakaitalų paklausa.
Augaliniai maltinukai ir kiti maisto produktai darosi panašesni į iš kiaulienos ir jautienos gaminamus analogus tiek išvaizda, tiek turiniu. Technologinės inovacijos leidžia gaminti augalinės kilmės pakaitalus (puikus pavyzdys – „Beyond Meat“ maltinukai ir dešrelės) naudojant augalinius baltymus ir auginti mėsą laboratorijoje iš gyvūnų ląstelių.
Šie augalinės kilmės mėsos pakaitalai buvo sukurti ne savo sveikata arba gyvūnų auginimo maistui etikos klausimais besirūpinantiems vegetarams ar veganams, bet visavalgiams, norintiems bent iš dalies atsisakyti mėsos aplinkosauginiais sumetimais.
Pragyvenimui iš jautienos kepsnių ir kiaulienos dešrelių užsidirbantys asmenys nenori, kad taip nutiktų, o pirmiau minėti bandymai įvesti ženklinimo apribojimus primena pastangas sulėtinti dar griežčiau gyvulininkystę ir jos neigiamą poveikį aplinkai reguliuojančių teisės aktų priėmimą arba apskritai nukreipti dėmesį nuo šios problemos. Bet koks vartotojų „pasimetimas“, kuriuo remiasi įstatymų leidėjai ir lobistai, norėdami uždrausti tam tikrus žodžius augalinės kilmės maisto produktų etiketėse, buvo sukurtas tyčia.
ES sprendimas yra naudingas augalinės kilmės mėsos pakaitalų gamintojams ir logiškas: sunku įsivaizduoti, kad kuris nors pirkėjas prekybos centre sumaišytų „Beyond Meat“ dešrelę su dešrele iš kiaulienos, ypač kai etiketėje aiškiai parašyta, jog gaminys yra „augalinės kilmės“. Etiketėje esantys žodžiai greičiausiai nesukels anarchijos mėsos produktų skyriuose, kaip buvo pranašaujama. Maisto sistemos pokyčių siekiančios nevyriausybinės organizacijos „Pro Veg International“ viceprezidentė Jasmijn de Boo sakė „The New York Times“: „Kam keisti pavadinimą į „daržovių diskas“ arba „vamzdelis“ užuot vartojus žodį „dešrelė“? Juk tai absurdiška.“
Bet nors pasimetimas vargiai taps vartotojų problema, būtina suvokti dirbtinės mėsos panašumo į natūralią mėsą poveikį. Savo knygoje „Mėsos planeta“ („Meat Planet“) Benjaminas Wurgaftas rašo: „Laboratorijoje auginama mėsa kaip projektas prasidėjo tam tikru mėsos istorijos laikotarpiu, kuris yra unikalus ir žmonijos istorijoje.“ Laboratorijoje mėsa buvo pradėta auginti kaip atsakas į mėsos vartojimo tendencijas Vakaruose. Štai kodėl bandoma kopijuoti maltinukus ir dešreles, t. y. maisto produktus, dažniausiai valgomus JAV švenčiant liepos 4-ąją, užuot kūrus „naujas“ maisto rūšis naudojant pažangiąsias technologijas.
Tiesą sakant, nuo XX a. pradžios, kai buvo išskirti į mėsos baltymus panašūs augaliniai baltymai, stengiamasi juos padaryti kuo panašesnius į gyvūnų mėsą. 1991-aisiais išleistoje knygoje „Mėsa – natūralus simbolis“ („Meat: A Natural Symbol“) Nickas Fiddesas samprotauja: „Šiandien prieinamas iš sojų baltymų pagamintų mėsos analogų ir kitų mėsos pakaitalų asortimentas byloja apie mėsos „koncepcijos“ svarbą, ne apie jos nebūtinumą.“
Nors genetiškai modifikuotų sojų ir žirnių baltymų, sudarančių populiariausių augalinės kilmės maltinukų pagrindą, ekologinis poveikis turi būti nurodomas skaidriau, pats faktas, kad tokie gaminiai išgąsdino stambiąsias mėsos perdirbimo įmones, rodo, jog tendencijos keičiasi. Judame link ateities, kurioje svarbiausias maisto produktų gamybos veiksnys bus parama smulkiesiems ūkininkams ir jų veiklai.