Pavyzdžiui, praeitą savaitę Vilniuje prie BIG prekybos centro už žirnių kilogramą prašė 12 eurų, Kalvarijos (miestelio prie Lenkijos sienos) turguje toks pat kiekis 3,5. Vilniuje prie prekybos centrų už braškes prašė nuo 6 eurų, Kalvarijoje 3,5.
– Kiek žirniai?
– Šiemet brangūs. 3,5 euro. Kainos siaubingos. Litais daugiau 2 litų nepamenu, – sako turguje prekiaujanti moteris.
Tai, kad skirtinguose regionuose kainos skiriasi nėra naujiena, tačiau kartais skirtumai milžiniški. Gediminas Kulikauskas savo feisbuko paskyroje skelbė, kad žirniai Šiauliuose parduodami po 3 eurus.
„Mažų miestelių gyventojai nepajėgūs mokėti tiek, kiek didmiesčių gyventojai. Tam, kad ten ką nors parduotum, turi mažinti kainą. Žinoma, iki jų vietiniams arčiau važiuoti, prekybos mokestis mažesnis“, – aiškina daržovių augintojas Martynas Laukaitis.
Jam pritaria ir Kalvarijoj paukščiais prekiaujanti moteris – pagrindinė jos rinka sostinė, kuri „suvalgo viską“. Vietos turgus tik prasiblaškymui ir gyvų paukščių pardavimui.
„Jei prašysi tiek, kiek Vilniuje, iš tavęs niekas nepirks. Kalbant apie daržoves, konkuruoti reikia su vietos darželiais, nes užsiaugina patys, perka iš kaimynų. Vidutinis skirtumas apie 30 proc. Tiesa, nutinka taip, kad, pavyzdžiui, braškės dideliame mieste, kai į ten plūsteli importas, parduodamos pigiau nei mažuose miesteliuose, nes iki ten importas neatvežamas“, – dėlioja M. Laukaitis.
Tuo pačiu jis sako, kad nėra brangių ar pigių miestų. Tiesiog Kaune ir Vilniuje yra „vipinių“ turgų, kurie orientuoti į turtingus žmones ir kuriuose bendras kainų lygis kur kas aukštesnis.
Kitas niuansas – apyvartumas. Pavyzdžiui, tokios retesnės kultūros kaip smidrai prekiautojas turguje gali parduoti 20 ryšulėlių smidrų, o vietos parduotuvė pusę paletės.
„Turgus traukiasi, jie neatlaiko prekybos tinklų tarpusavio kainų karų“, – liūdną ateitį piešia M. Laukaitis karjeros pradžioje pats tiekęs daržoves turgui. Šiandien tarp jo pirkėjų taip pat vis mažiau tų, kurie ten prekiauja.
„Iki pandemijos dar buvo nuolatinių pirkėjų, kurie perparduodavo turguje, po pandemijos jie dingo. Be to, karantinas sunaikino daugybę smulkių ūkininkų, kurie turėjo nedidelius ūkius – iki 20 hektarų – augino sąlyginai nedaug daržovių, kurias gana brangiai parduodavo turguje ir iš to gyveno. Dabar jų nebėra“, – dėsto M. Laukaitis.
M. Laukaitis sako, kad tapti vidutiniu ūkininku iš smulkaus augintojo praktiškai neįmanoma. Po 25 metų darbo jie pasidėjo tvirtus pagrindus, o po 32 metų, jei viskas bus gerai, modernų ūkį. Augina bulves, burokėlius, cukinijas, moliūgus.
„Mūsų verslas iš mažos maržos, bet didelio kiekio. Reikia užauginti ir parduoti tūkstančius tonų, kad išliktum konkurencingas. Kita vertus, yra nišinių kultūrų, kur nereikia masto. Tai 10 hektarų smidrų, ar 3 hektarai braškių. Tačiau tokių profesionalių ūkių nedaug“, – dėlioja M. Laukaitis.