Dovydas ir Justina – tokie vaikų vardai įkvėpė sukurti taip jaukiai lietuviškai skambantį kompanijos, kurią žino ir apie kurios techniką svajoja kiekvienas ūkininkas, pavadinimą.
Pokalbio metu P. Dailidė įspėja: jokiu būdu neįsimylėkite verslo, bet visas šis pokalbis byloja apie didelę meilę jam. Bet pašnekovas iš karto pataisytų – tai tiesiog meilė darbui.
Gyvenimas užgrūdino
P. Dailidė kaip reta turtingos biografijos žmogus, spėjęs paragauti ne tik valdiškos duonos, bet ir nuo pamatų sukūręs ir pardavęs ne vieną verslą.
Jaukiai įsitaisęs Vytauto Kasiulio paveikslų fone P. Dailidė varto savo gyvenimo knygos lapus ir verčiant juos kaskart apie šį verslininką galima sužinoti vis naujų, ir naujų dalykų. Ir bus tokių, kuriems kai kurie šio žmogaus biografijos faktai, ar mintys oi kaip nepatiks. Tačiau pašnekovas ne kartą pasakys: „Esu atviras, niekada nieko neslepiu. Nei savo biografijos faktų, nei tiesos. Mėgstu, kai man sako tiesą į akis ir pats tai darau.''
Didžioji jo biografijos dalis yra susijusi su Šakių rajonu, kur gimė, augo, dirbo agronomu, kolūkio pirmininku, o paskui apie dešimtmetį buvo vienu didžiausiu šio krašto žemvaldžių.
„Įdomi toji istorija. Nuo vaikystės mano svajonė buvo pasirinkti žemės ūkį, agronomo specialybę, bet šiaip tikslas buvo tapti kolūkio pirmininku. Augau kaime, moku melžti karves, dirbti visus kitus kaimo darbus. Dar mažas būdamas jau padėdavau mamai, nes tėvelis žuvo – nuskendo, kaip man buvo trys metukai, o broliui – pusantrų“, – tokį nelengvą, bet gerai užgrūdinusį kelią teko nueiti vienam ryškiausių Lietuvos verslininkų.
Jis pasakoja, kaip mama iš pradžių dirbo kolūkio laukuose, tai abu broliukai jai padėdavo sodinti, ravėti, derlių nuimti: „Paskui ji pradėjo melžti karves, tai mes kartu su broliu po dvi tris pamelždavome, padėdavome, kai tik galėdavome. Bet tai buvo gera gyvenimiška patirtis.“