Vieną dieną lietuviai supras pavargę nuo to šalto įmantrumo ir tada pasigailės neįvertinę senų, nedidelių kepyklų, pavienių kepėjų, kurie gal ne taip įmantriai raitė kubo formų pyragaičius, bet nedarė kompromisų su produktais ir su kepiniais kalbėjosi širdimi, o ne marketingo kalba ir sekėjų skaičiumi.
Tada jie man padėkos, kad iš po žemių išknisau tuos mielus tradicinių kepinių virtuozus. Su tokia viltimi leidausi ieškoti skaniausio Lietuvos šakočio.
Jau išbandžiusi Kelmės šakotį ir spygliuotį iš Radviliškių kaimo, šį kartą, trečiojoje „Šakočių kovų“ dalyje, ragavau šakotį iš Šiaulių – taip jis ir vadinasi, „Šiaulių šakotis“, rasite juos feisbuke šiuo pavadinimu. Jį man pasiūlė atsiųsti patys gamintojai, o aš pasiūliau jiems susimokėti, įspėjusi, kad rašysiu ir kalbėsiu tik tai, ką galvoju.
Šakočio sudėtis buvo puiki. Aš vis raginu žmones, perkančius šį puikų kepinį, pirmiausia pažvelgti į sudėtį. Jei joje yra kiaušiniai, sviestas, grietinė, cukrus ir miltai – puiku. Jei palmių aliejai ir kitos sunkiai įskaitomos formuluotės – ar tikrai norite į save tai dėti?
Kokį įvertinimą dešimtbalėje vertinimo sistemoje pelnys Šiaulių šakotis? Ir ar pavys kol kas geriausiai įvertintą kaimyninės Kelmės šakotĮ?