Pirmu atveju esate susaistytas laiku su kitais ekskursijos grupės dalyviais. Antru – jūs esate laisvas kaip paukštis rinktis, į kurią salos pusę važiuosite.
Ta galimybė rinktis labiausiai tinka, kai saloje pasitaiko lietingų dienų. Tad atsikėlę ryte ir pažvelgę į orų pranešimus, kurie skelbia kurioje salos dalyje lyja, o kurioje šviečia saulė, jūs pagal tai galite rinktis vietą, kuriai skirsite dieną ar jos dalį.
Ši apžvalga skirta Anogios kaimeliui, kuris nuo viešbučio „Infinity blue boutique hotel & spa“, kuriame apsistojome, buvo už 60 kilometrų.
Nežinau, dėl kokios priežasties jie tokias gražias gyvenvietes vadina kaimais. Bent pas mus Lietuvoje, jei kaimas turi bažnyčią, tai jis jau ne bažnytkaimis, o miestelis.
Pirma, ką padarome atvykę į Anogia, pabandome įsilieti tarp vietinių, tam tikslui prisėsdami pagrindinės gatvelės vienoje iš kavinukių.
Nors nupaveikslavau tik terasą kavinukės, kurioje gėrėme kavą, bet kitos kavinukės buvo taip pat pilnutėlės svečių.
Pagalvosite, kad jie tą dieną kažką šventė. O aš pasakysiu kitaip – taip atrodo žmonės, kurie sau gali leisti bet kada atsisėsti kavinėje puodeliui kavos ar stiklinei vandens.
Gaila, kad tokia laime nėra apdovanoti Lietuvos senjorai, nes su jų mažomis pajamomis, tokie pasisėdėjimai tolygūs šventiniam išėjimui iš namų, o ne kasdienybei.
Bet pasakojimas šis ne apie pragyvenimo lygį Lietuvoje, kuris kasmet tik gerėja.
Tiesa, pastebėjimas: mažuose Kretos kaimeliuose jie nesupranta anglų kalbos. Tad jei nenori gerti espresso kavos, tai užsakius kavą didesniame puodelyje būtinai padarys plikomą – „americano“, nors jie ir turi kavos aparatą, nes Katinienei atnešdavo kapučino darytą kavos aparatu.
Po gan ilgos įžangos pereikime prie šios apžvalgos kaltininko, Anogios miestelyje esančios garsios – „Michalos“ kavinės, į kurią mes su Katiniene ir atėjome, po to kai atsigėrėme kavos centrinėje gatvėje.
„Michalos“ kavinė – lyg mažytė pasaka, pasislėpusi po didžiulio medžio lapuotomis šakomis.
O dar tas vaikų piešiniais iliustruotas meniu.
Nors patiekalų pasirinkimas nebuvo didelis, bet kelis patiekalus paskanauti mes su Katiniene sugebėjome išsirinkti.
Pliusas kavinės tas, kad čia jie nors ir sunkiau, bet kalbėjo angliškai. Tad užsakant maistą buvo kiek lengviau suprasti, ką mums bando pasiūlyti paragauti.
Užkandis buvo kažkas panašaus į avinžirnių humusą. Ši užkandėlė, apšlakstyta aliejumi, kartu su duonele, mums labai patiko.
Dar viena problema, su kuria susiduria turistai Graikijoje, tai pagrindiniai patiekalai, kurie dažnai būna patiekiami be garnyro.
Tai jei Kathodon (Emmanouil Andron. Makrynakis) bandant užsakyti papildomai garnyrui bulvių mus atkalbėjo, tai čia, mums pamiršus pasiteirauti apie garnyrą, nepasiūlė nei bulvių, nei salotų.
Bet šoninė buvo skani – kaip pas močiutę kaime, šiek tiek didesnio sūrumo nei norėtųsi, bet dėka prie mūsų stalelio prisiplakusio draugo pagalbos gan greitai susivalgė.
Manote, jis čia pozuoja susigėdęs ir galvą nukabinęs? Ne, nors jis ir suėdė didžiąją dalį šoninės, jis nuliūdęs ne dėl to, kad mane „apvalgė“, o dėl to, kad šoninė per greit pasibaigė.
„Speciali“ pica man asmeniškai būtų buvusi skani, jei tas jos padas būtų kitoks.
O dabar picos padas priminė bemielę bulką.
Labiausiai Katinienė norėjo paragauti šią vietą garsinančio apelsinų pyrago, nes apie jį radome daugiausiai atsiliepimų, kuriuos pavyko mums rasti besidomint šia kavine.
Gal mes buvome per daug lūkesčių sudėję į pyragą jo laukdami, bet paskanavę tos euforijos, kurią patyrė daugelis rašiusių atsiliepimus, nepajutome.
Labai saldus, turintis gan ryškų apelsinų poskonį pyragas, kuris turėtų patikti tiems, kurie mėgsta laaaabaaaai saldžius desertus.
Su sąskaita kartu ant mūsų stalelio atkeliavo ir tradicinis Graikijos gėrimas – raki.
Tai gėrimas, labai stipriai primenantis mūsuose žinomą „naminukę“.
Gestas gražus, bet stikliuką iš mandagumo priglaudžiau tik prie lūpų, nes vėliau teko sėsti už vairo.
Reziumuoju. Pavalgyti pavalgysite, bet didelių lūkesčių vykdami į „Michalos“ kavinę neturėkite.
Tačiau pats Anogios kaimelis vertas jūsų dėmesio, išties graži gyvenvietė kalnuotoje vietovėje.
O pasiteiravus kavinėje, kuo verčiasi vietiniai, kad gali sau leisti ne tik gražiai gerbūvį susitvarkyti, bet ir kasdien sėdėti kavinėse, sulaukėme tokio atsakymo: čia gyvena daug ūkininkų, kurie augina ožkas ir gamina labai skanius sūrius.
Tad jei kada atvyksite į rytinę Kretos salos dalį, būtinai pasižymėkite Anogios kaimelį kaip lankytiną vietą.
„Traditional Cafe Michalos“
Anogia, Kreta, Graikija
O čia rasite daugiau Riebaus katino apžvalgų iš Kretos:
3. Riebų katiną nustebino ir užeiga, ir jos šeimininko elgesys: liepė susidėti maistą ir vežtis namo
Riebaus katino apžvalgos: