Informaciniuose augalų šaknų ir šakniastiebių aprašuose paprastai vartojami netikslūs terminai arba subjektyvūs vertinimai: įvairios sistemos pavadinamos ilgomis, trumpomis, paviršinėmis, galingomis ir t. t. Kadangi taip yra, pavyksta rasti skirtingų vienos ir tos pačios rūšies šaknų aprašų. Kad būtų lengviau tarp jų susigaudyti, visų pirma derėtų susipažinti su bendriausiomis sąvokomis.
Požeminė augalo dalis – tai šaknys arba šaknys ir šakniastiebiai, rašoma portale „Supersadovnik“. Skirtumas tarp vienų ir kitų tas, kad ant šakniastiebių būtinai pavyks pastebėti pumpurų, išsidėsčiusių spirališkai arba priešpriešomis, taip pat žvyniškų arba plėviškų lapų arba jų pėdsakų. Pumpurų gali susiformuoti ir ant šaknų, bet jų išsidėstymas – chaotiškas, be to, ant šaknų nėra jokių lapų žymių.
1. Kuokštinė šaknų sistema
Kuokštinė šaknų sistema susiformuoja pirmaisiais augalo augimo metais, nunykus arba nustojus augti pagrindinei šakniai. Šią sistemą sudaro nuo stiebo besišakojančios maždaug vienodo dydžio pridėtinės šaknys. Šio tipo šaknys susiformuoja ir dauginant augalus auginiais arba kitais būdais, kai panaudojamos stiebų pavidalo struktūros. Ilgainiui ima formuotis ir stiebo pavidalo požeminė dalis (šakniastiebis), bet ji nebūna didelė.
Kuokštinę šaknų sistemą turinčių augalų pavyzdžiai: astrantijos, alūnės, žemuogės (braškės), neužmirštuolės, burbuliai, žibuoklės, melsvės, migliniai.
Kuokštinę šaknų sistemą turinčių augalų ypatumai
Šie augalai turi nedaug vegetatyvinių pumpurų ir pasižymi lėtu augimo tempu. Juos persodinti gana paprasta, kadangi šaknų sistema kompaktiška, negili. Gėlyne šie augalai stabiliai laikosi vienoje vietoje. Augantis stiebo pagrindas su laiku gali apsinuoginti, todėl reikia reguliariai užberti žemių.
Kai kurių kultūrų (pentinių, ašuočių, poavižių, eraičinų) krūmai ar kupstai po 3–5 metų per vidurį pradeda irti ir kupstas pasidalija. Šių dalių šaknys labai silpnos, todėl augalą reikia padalyti ir persodinti, kitaip sakant, padauginti. Dauginti reikia anksti pavasarį. Šiaip jau kuokštinę šaknų sistemą turintys augalai dauginami sėklomis ir padalijant suaugusį krūmą. Tai galima atlikti dviem laikotarpiais: nuo balandžio pabaigos ir visą gegužę arba nuo rugpjūčio pabaigos ir visą rugsėjį.
2. Pridėtinių gumbų turinčios ir verpstiškos šaknys
Tai kuokštinių šaknų sistemos atmaina. Dalis pridėtinių šaknų (šakniagumbių) šiuo atveju atlieka maisto medžiagų kaupimo funkciją.
Gumbų pavidalo ir verpstiškas šaknis turinčių augalų pavyzdžiai: viendienės, kai kurių veislių bijūnai, jurginai.
Gumbų pavidalo arba verpstiškas šaknis turinčių daugiamečių augalų ypatumai
Šio tipo šaknys gali gana ilgai (ilgiau nei mėnesį) išbūti iškastos iš žemės. Lauke nežiemojančios kultūros (jurginai, dyvinutės) būtent taip ir saugomos per žiemą.
Eremūrai vasarai persiritus į antrą pusę iškasami, kad šaknys 1–2 mėnesius padžiūtų. Persodinant ir laikant per žiemą svarbu išsaugoti storąsias šaknis, kadangi jas praradęs augalas nusilpsta. Dauginimo metodas toks pat kaip ir kitų kuokštinę šaknų sistemą turinčių augalų.
Šaknys dalijamos augalo ramybės laikotarpiu, tačiau jurginų – prieš sodinimą. Ataugų turintys šakniagumbiai supjaustomi taip, kad ant kiekvienos dalies būtų šaknį ir stiebą siejanti sritis (šaknies kaklelis) su 2–3 ataugomis ir sustorėjusiomis šaknimis. Pjūvių vietos apibarstomos anglimi ir padžiovinamos.
3. Trumpi įstriži šakniastiebiai
Ant šio tipo šaknų per metus užaugina 10–15 ataugų, jos turi nedaug vegetatyvinių pumpurų, auga įstrižai į viršų, su metais virsta daugiagalvėmis.
Trumpus įstrižus šakniastiebius turinčių augalų pavyzdžiai: snapučiai (pieviniai, armėniniai ir kt.), žiognagės, sibiriniai ir kardalapiai vilkdalgiai, baltgalvės, raktažolės (pavasarinės, paprastosios ir jų rūšys, taip pat ausytosios), šluotelinis flioksas.
Trumpus įstrižus šakniastiebius turinčių augalų ypatumai
Apie augimą, priežiūrą ir dauginimą žr. dalyje apie kuokštinę šaknų sistemą turinčius augalus.
4. Trumpi horizontalūs šakniastiebiai
Ant jų paprastai būna daug vegetatyvinių pumpurų. Šios šaknys auga negiliai.
Trumpus horizontalius šakniastiebius turinčių augalų pavyzdžiai: šiurkščialapiai ir virgininiai astrūnai, bruneros, plunksnuotieji gvazdikai, epimedžiai, rykštenės, gludai, monardos, kamerai, rodžersijos, rudbekijos, kraujažolės, kvapiosios ir tiesiaragės našlaitės, chrizantemos, migliniai.
Trumpus horizontalius šakniastiebius turinčių augalų ypatumai
Šie augalai suformuoja ganėtinai laisvą, tačiau aiškią dangą iš glaudžiai augančių paralelinių ūglių. Ši danga plečiasi, palikdama vis mažiau vietos silpnesniems greta augantiems augalams. Labiausiai tokie augalai tinka dideliems gėlynams. Jeigu gėlynas nedidelis, juos sodinant naudojamos ribojamosios juostos arba vėliau periodiškai šalinami pertekliniai ūgliai. Tai lengvai persodinimą atlaikančios kultūros. Jos dauginamos dalijant ir tai atlikti galima kone bet kuriuo metu.
5. Ilgi šliaužiantys ir gausiai besišakojantys šakniastiebiai
Šakniastiebiai auga horizontaliai įvairiame gylyje. Turi daug vegetatyvinių pumpurų.
Ilgus šliaužiančius ir gausiai besišakojančius šakniastiebius turinčių augalų pavyzdžiai: šaukščiai, šilingės, bambukai, dryžučiai, monažolės, spartinos, kanadinės rykštenės, pakalnutės, viksvos, vynioklės, kiečiai (pontiniai), sachalininiai pelėvirkščiai, garšvos, pūstatauriai, apyniai.
Ilgus šliaužiančius ir gausiai besišakojančius šakniastiebius turinčių augalų ypatumai
Augalai aktyviai plečiasi į visas puses, suformuodami netankią dangą, okupuoja greta augančių augalų teritoriją, gali juos užgožti. Šie augalai puikiai tinka parkams. Kai kurie gali natūralizuotis.
Sodinant juos gėlynuose reikia naudoti ribojamąsias juostas. Augalai dauginami šakniastiebiais, ant kurių yra bent vienas pumpuras. Optimalus išskaidymo metas – pavasaris arba ruduo. Nuolatos besiplečiančių augalų rūšis (miglinius, viksvas, vyniokles) galima išskaidyti bet kuriuo metu.
6. Ilgi šliaužiantys sustorėję šakniastiebiai
Tokie šakniastiebiai turi apsauginę funkciją. Vegetatyvinių pumpurų ant jų nedaug. Auga į ilgį ir paprastai negiliai.
Ilgus šliaužiančius sustorėjusius šakniastiebius turinčių augalų pavyzdžiai: aronai, lūgnės, paprastosios vandens lelijos, baltašaknės, sangvinarijos.
Ilgus šliaužiančius sustorėjusius šakniastiebius turinčių augalų ypatumai
Optimalus dalijimo metas – pavasaris arba ruduo. Dauginant naudojama viršūninė šakniastiebio atkarpa, ant kurios yra pumpuras.
7. Paviršiniai stori šakniastiebiai
Tokie šakniastiebiai iš esmės yra prie dirvos priaugantys stiebai, išsidėstę nedideliame gylyje arba tik iš dalies apsemti žemių. Jie auga horizontaliai, besistiebdami viršūne. Senos šakniastiebių dalys po kelių metų nunyksta, o nuo jų einančios šaknys atsiskiria.
Paviršinius storus šakniastiebius turinčių augalų pavyzdžiai: bergenijos, snapučiai (stambiašakniai), vilkdalgiai (barzdotieji, tariamieji).
Paviršinius storus šakniastiebius turinčių augalų ypatumai
Jei šakniastiebiai tiktai pusiau apsemti žemių (kaip vilkdalgių), jie tįsta vieni virš kitų, darosi silpnesni, susidarančio dangalo centras su laiku suyra, todėl augalą reikia reguliariai atjauninti. Šakniastiebių dalijimas – vienintelis šių rūšių augalų, pavyzdžiui, barzdotųjų vilkdalgių, dauginimo metodas. Šakniastiebiai dalijami augalui nužydėjus (nuo antros liepos pusės). Sodinant naudojamos 1–2 jaunos šakniastiebio atkarpos (tiek, kiek priaugo per paskutinius metus).
8. Galinga, giliai įsišaknijanti sistema su tankiomis siurbiamosiomis šaknimis
Iš esmės tai gerai išsivysčiusi iš dalies sumedėjusi, daugiagumbė kuokštinė šaknų sistema.
Giliai įsišaknijančių augalų pavyzdžiai: adoniai, arunkai, astilbės, raganės, blakėžudės, hibridinės sidabražolės.
Giliai įsišaknijančių augalų ypatumai
Sode tokie augalai dešimtmečiais gali vešėti toje pačioje vietoje (išimtį sudaro astilbės). Didelių augalų persodinimas pareikalauja daug fizinių jėgų, todėl geriau persodinti jaunus augalus. Kita vertus, jei pavyks kruopščiai iškasti, ant šaknų liks kompaktiškas žemės luitas ir augalas puikiai prigis. Priežiūra ir dalijimas tokie kaip kitų kuokštinės šaknų sistemos augalų.
9. Stori giliai įaugantys šakniastiebiai ir šaknys su silpnai išvystytomis šoninėmis (siurbiamosiomis) šaknimis
Šie augalai nemėgsta būti persodinami ir sunkiai perneša šaknų pažeidimus.
Storus giliai įaugančius šakniastiebius turinčių augalų pavyzdžiai: geltonieji gencijonai, didieji debesylai, bijūnai (vaistiniai, puikieji ir jų rūšys), rabarbarai.
Storus giliai įaugančius šakniastiebius turinčių augalų ypatumai
Sode dešimtmečiais gali augti toje pačioje vietoje. Pavyzdžiui, bijūnai dauginami dalijimo būdu. Šio darbo galima imtis nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo vidurio, kai augalas nustoja intensyviai augti. Krūmas iškasamas, šaknys praplaunamos vandeniu ir peiliu padalijamos taip, kad ant kiekvienos dalies būtų ne mažiau kaip po 2–3 pumpurus. Pjūvių vietos padžiovinamos, kad neimtų pūti.
10. Požeminės palaipos
Palaipos – tai ploni su laiku nunykstantys stiebo šoniniai ūgliai, kuriais augalai dauginasi vegetatyviniu būdu: įsišaknijus naujam augalui ar baigiantis vegetacijos laikotarpiui palaipos nunyksta. Palaipos beveik nesišakoja, o jų viršūnėse susiformuoja pumpurai, iš kurių išauga nauji augalai.
Požeminių palaipų turinčių augalų pavyzdžiai: vingiriai, rusvosios vienadienės, lankstieji rūteniai.
Požeminių palaipų turinčių augalų ypatumai
Sode požemines palaipas turintys augalai veša beveik taip pat kaip turintys šakniastiebius. Iš jų susidarančios dangos tankumą lemia palaipų ilgis.
11. Stiebagumbiai
Stiebagumbiai – tai pakitę gumbų pavidalo požeminiai augalų organai su retomis šaknimis. Nuo šakniagumbių stiebagumbiai skiriasi tuo, kad turi pumpurų. Vienmečiai stiebagumbiai (mėlynųjų, plačiažiedžių kurpelių, bulvinių saulėgrąžų) pradeda formuotis ant palaipų ir galutinai susiformuoja rudenį. Daugiamečius stiebagumbius (liatrių, ciklamenų) galima vadinti stiebų tęsiniais.
Stiebagumbius turinčių augalų ypatumai
Vienmečių stiebagumbių vystymasis panašus į šakniastiebių. Jie dauginasi savarankiškai: rudenį, iškasus augalo krūmą, išrenkami atskiri stiebagumbiai. Juos reikia atskirti nuo augalo su šakniagumbiais, susiformuojančiais ant plonų šaknų (pievinės vingiorykštės, gumbenės).