Šį kartą noriu paliesti tą aspektą, kai mes esame patenkinti savo veikla: ji mums teikia džiaugsmą, turime gerus rezultatus joje, tai yra ta sritis, kuria mes domimės, norime augti ir vystytis. Kitaip tariant, esame savose rogėse. Bet jei atsitinka taip, kad atrodo kaip ir viskas gerai, bet kas rytą eidami į darbą džiaugsmo nepatiriame − imkimės aplinkybių vertinimo.
Priimant sprendimą dėl darbo keitimo, labai svarbūs du kriterijai:
KULTŪRA arba VERTYBĖS − tai yra, ar man tinka vidinė įmonės kultūra, ar priimtinos jos vertybės, ar mane tenkina vadovų kolegų elgesys su manimi, tarpusavyje, su klientais ir t. t.
AUGIMO GALIMYBĖS − ar dar turiu ką išmokti, dalyvauju įdomiuose projektuose, augu kaip specialistas, ar yra profesinių iššūkių, karjeros galimybių (nebūtinai aukštyn) ir t. t.
Truputį daugiau apie kiekvieną.
1. VERTYBĖS žmogaus gyvenime yra pamatinis dalykas, o jei jos pamintos − gerai nebus. Dėl nuomonių vienodėjimo vertybės nebūtinai yra amžinos (gal net rečiau amžinos). Vertybės kinta ir tai, kas mums svarbu, kai esame 25-erių, visai kitaip gali atrodyti, kai mums 35-eri. Tikrai visi žinome apie organizacijas, kurios yra „puiki mokykla” vienoje ar kitoje srityje. Bet šnekant apie tų organizacijų kultūrą, požiūrį į darbuotoją − padėk Dieve.
Taigi kiekvienas augti ir vystytis norintis jaunas žmogus dažnai eina į kompromisus su savo vertybėmis ir jas padėjęs tolėliau atsiduoda žinių ir patirties kaupimui. Tačiau ateina laikas, kai jau nebepavyksta arba labai sunku perlipti per save ir reikia imtis veiksmų. Vienas iš veiksmų gali būti pokalbis su vadovais, kolegomis apie netenkinantį elgesį, sprendimus, neatitinkančius Jūsų suvokimo, netenkinančią kultūrą ir pan.
Jei rasite bendraminčių, galbūt pavyks kultūrą pakeisti. Svarbiausia, kad bendraminčių tarpe būtų aukščiausio lygio vadovai. Tada tikėtina, kad pokyčiai gali įvykti. Bet jei ne, jei niekas nesikeičia, reikia ieškoti naujos vietos.
Kas būna tada, kai nieko nekeičiame arba liekame ten, kur mūsų vertybės nesutampa su organizacijos vertybėmis, kultūra? Tarkime, jei organizacijoje vyrauja „drožimo” (atsiprašau už išsireiškimą, bet jis geriausiai atspindi apie ką aš), skundimo kultūra. Kažkiek laiko bandome nekreipti dėmesio, paskui gintis, o po kiek laiko, tikėtina, kad mums pradeda atrodyti, kad nieko ypatingai blogo nevyksta, o mes iš tiesų daug ko nemokame, nesuprantame, negalime.
Tada pradeda į galvą lįsti mintys, kad „visur gerai, kur mūsų nėra”, kad darbas yra tik darbas − svarbu laisvalaikis ir t. t. Būdami terpėje, kurios vertybinis pamatas su mūsiškiu nesutampa, leisdami su savimi elgtis taip, kaip mums nepatinka, prarandame save ir pamažu atsisveikiname su savo saviverte. O tada jau reikia labai daug drąsos ir valios pastangų, kad padarytume pokytį.
Įvardinau tik vieną netoleruotinos kultūrinės aplinkos pavyzdį. Tačiau vertybinių nesutapimų gali būti daug ir įvairių. Todėl renkantis darbą labai svarbu aiškiai žinoti savo vertybes ir eiti ten, kur jos sutaps su organizacija. PAGALVOKITE − jūs parduodate trečdalį savo gyvenimo. Ar norite tą dalį praleisti ten, kur JUMS NEGERA, kur esate kažkuo kitu NEI ESATE?
2. AUGIMO IR SAVIREALIZACIJOS GALIMYBĖS. Humanistinės psichologijos pradininkas A. Maslow teigė, kad, jei žmogus nori būti laimingas, realizuoti save jam būtina. Dažnai žmonės eina į kompromisus su savo darbu, atleisdami jam neįdomumą, nuobodumą, monotoniškumą. Jiems jau seniai praėjo tas momentas, kai su jauduliu laukdavo naujos darbo dienos, nes ten bus kažkas įdomaus − darys tai, kame visiškai „paskęsta”, užsimiršta.
Jau seniai praėjo laikas, kai kaip iššūkį priimdavo naujas užduotis ir idėjų įgyvendinimą. Tuo tarpu dabar atrodo užsimerkę padarytų savo užduotis − jokio naujumo ar sudėtingumo prieskonio. Su ilgesiu prisimena iššūkių laikus, kai po kiekvieno jų jausdavo pasitenkinimą, kad padarė, bet nebedaro.
Dažnai girdžiu pas mane ateinančių žmonių samprotavimus, kad jiems lyg ir patinka tai ką daro: patinka veiklos sritis, džiaugiasi gera komanda, turi daug laisvės veikloje, yra pasiekę gerą statusą ir pan. Ir kai paklausiu, ar dar kažką naujo išmoksta ten, kur šiuo metu yra, dažnai susimąsto. Kartais iš karto krato galvą, kad ne, kartais bando apgauti. Bet apgaudinėja save, ne mane.
Taigi tais atvejais, kai pajuntame, kad džiaugiamės ne veikla, o šalutiniais dalykais (jų svarbos neginčiju), turime imtis veiksmų. Tiesiog. Paimti save už pakarpos ir vesti pas vadovą, kur kartu ieškosite augimo galimybių arba eiti į darbo rinką dairytis naujų pasiūlymų. Jei pasiliksite ten, kur esate, istorija ta pati − sumažėjusi savivertė, prarastas pasitikėjimas.
Jei šie du aspektai (kultūra ir augimas darbo vietoje) nepatenkinti, ilgainiui mėgstama veikla „apkars”, nieko nekeičiant mūsų savivertė pradės kristi ir didelė tikimybė, kad po keleto metų toje organizacijoje, kurioje esame, pradėsime piktintis viskuo aplinkui, o iš tikrųjų tik nekęsti savęs, kad mums nepavyko, nes nepriimame sprendimo. Dažnai sutinku aukšto lygio specialistus, vyrus ir moteris, kurie kalnus galėtų nuversti savo profesinėje srityje. Bet yra apimti didžiulės baimės, nepasitikėjimo savimi, įsitvėrę kvailų nuostatų, kad jiems nepavyks.
Žinoma, visada viename ar kitame darbe žmogų gali „laikyti” ir kiti motyvatoriai − pinigai, statutas, geros darbo priemonės − ir kiekvienas yra laisvas rinktis tai. Bet kai į prioritetus statomi šie laikini dalykai, sudvejočiau, ar tokie žmonės jaučia džiaugsmą kas rytą eidami į tą darbą. Galbūt. Bet kokiu atveju kiekvienas yra laisvas rinktis.