Teisininkas kardinaliai pakeitė sritį
Andrius pagal išsilavinimą yra teisininkas, tad iš pat pradžių su dabartine veikla jis neturėjo nieko bendro. Šiuo metu vabzdžių ferma yra jo pagrindinis darbas, kuriuo pradėjo domėtis prieš kelerius metus. Kurį laiką vyras ieškojo Lietuvoje naujos, dar negirdėtos veiklos ir vieną dieną visai netyčia kilo svirplių auginimo idėja.
„Iš pradžių dirbau su nekilnojamuoju turtu ir statybomis, vėliau nusprendžiau iš esmės viską pakeisti ir kaip tik mano rankose pasitaikė svirplys. Dukterėčia augina vorą ir kartą manęs paprašė parvežti svirplių, nes pati yra ne vilnietė, o vienas vyras jais prekiavo Vilniuje. Man jie labai patiko, pasidomėjau internete, kas tai per gyvis, ir radau informacijos, kad pasaulyje, ypač JAV, apie juos kalba kaip apie ateities maistą ir verslą“, – prisimena verslininkas.
Taip pašnekovas, nusipirkęs svirplių, ėmė juos pats auginti, o po poros mėnesių išdrįso jų paragauti. Taigi sausio mėnesį Vilniaus apskrityje, Buivydžių kaime, 800 kv. m dydžio pastate vilnietis atidarė poros šimtų kvadratinių metrų svirplių auginimo fermą, į kurios patalpų įrengimą verslininkas esą investavo beveik 150 tūkst. eurų.
Pagrindinė įmonės gaminama produkcija yra svirplių miltai, kurie įvairiai naudojami maisto pramonėje, žuvininkystėje ir paukštynuose. Šiuo metu didžioji produkcijos dalis yra eksportuojama, tačiau Andrius pastebi vis didėjantį susidomėjimą ir iš Lietuvos restoranų.
Ateities maistas, kuris taps mėsos pakaitalu
Kasdien maisto pramonėje naudojama vis daugiau maistinių vabzdžių, kurie, manoma, ateityje mažėjant maisto atsargoms, turėtų pakeisti mėsą, mat savo sudėtyje jie turi itin daug baltymų – apie 60 proc. Šiuo metu pasaulyje yra daugiau kaip 2 tūkst. valgomų vabzdžių rūšių. Kol kas pagrindinės rūšys, patvirtintos Europos Sąjungos, yra septynios: juodosios plokščiamusės, kambarinės musės, didieji milčiai, malūniniai juodvabaliai, juostuotieji, jamaikiniai bei naminiai svirpliai. Verslininkas augina tik pastaruosius, kurių kiaušinių iš Suomijos parsivežė apie 50 tūkst.
„Kitos rūšys man neįdomios. Turėjau kelias dėžes milčiaus, tačiau jie man ne taip patiko. Visus, išskyrus muses, ragavau. Džiovinto svirplio skonis yra kaip riešuto ir saulėgrąžos. Svirplys yra viena, o kai imi kirminą, jau ir pačiam neramu. Tačiau taip tik pirmą kartą. Visgi daugiau kažkaip stipriai ir nekilo noras“, – pripažįsta svirplių augintojas.
Kaip pasakoja Andrius, vienas lietuvis augina muses, kurias greičiausiai deda į šunų ėdalą, paukščių, žuvų ir vištų lesalą, taigi kol kas jas parduoda ne žmonių vartojimui.
Anot pašnekovo, šis maistas pasaulyje sparčiai populiarėja dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, valgomieji vabzdžiai yra maistingas ir klimatui nekenksmingas maistas. Daugelio valgomųjų vabzdžių rūšių baltymų kiekis yra didelis ir apima daug mikroelementų, kurie yra gyvybiškai svarbūs žmogaus organizmui. Maža to, jiems reikia kur kas mažiau vandens ir maisto nei galvijams, taip pat svirpliai neišleidžia tiek kenksmingų dujų, fermos užima gerokai mažiau vietos ir jų išlaikymas nepalyginamai pigesnis. Pavyzdžiui, užauginti kilogramą svirplių reikia 2 kg pašaro, kai kiaulei ar jaučiui jo reikėtų penkis kartus daugiau, neskaitant laiko ir vandens sąnaudų.
Lietuviams vis dar egzotika
„Kai pasakau, kad auginu svirplius, sulaukiu įvairių reakcijų: ką? Kvailas, nu bet iš tavęs visko galima tikėtis... O tada kyla jau kitas klausimas: kada bus galima paragauti?“ – šypsosi verslininkas.
Nors lietuviams vabzdžių valgymas skamba vis dar egzotiškai, pašnekovas tikisi po truputį įsitvirtinti ir Lietuvos rinkoje.
„Kad žmonėms nekiltų atmetimo reakcija dėl svirplio formos, iš jų gaminami miltai. Tarkim, į duoną ar bandelę įmaišius apie 10 proc. svirplių miltų, šie skonio nepakeis, tik suteiks tamsesnę spalvą ir ženkliai išaugs gaminio maistinė vertė“, – aiškina A. Stanislovaitis.
Taip pat iš maistinių svirplių gaminami užkandžiai – su prieskoniais džiovinti svirpliai, kurie yra tarsi traškučiai ar kepta duona. Tokį užkandį jau reikia valgyti visą tikruoju svirplio pavidalu. „Kiek iš pažįstamų bandė ragauti, daugiausia laužėsi mergina, o po trečio alaus viskas tiko ir labai patiko. Studentas brolis buvo grįžęs iš Anglijos, pamaitino savo draugus, tai jie su tais svirpliais šėlo. Vaikinai nebijo, bet su merginom sudėtingiau“, – pripažįsta verslininkas.
Lietuvoje šis užkandis dar neprigijo, tad Andrius svirplius tiekia lietuviams, kurie iš jų gamina sveikuoliškus batonėlius sportininkams ir juos pardavinėja Prancūzijoje.
„Batonėlis, mažesnis už standartinį šokoladuką, kainuoja apie 2,5 Eur, pakuotė traškučių – apie 5 Eur. Kilogramas šaldytų svirplių – apie 20 Eur, o kilogramas miltų apie 50 Eur. Taigi produkcija skirta dar ne masiniam vartojimui“, – kainas įvardija vabzdžių augintojas.
Lietuvoje konkurencijos nejaučia
Kaip pasakoja verslininkas, Europoje ši neįprasta veikla pamažu įgauna pagreitį: suomiai gamina „Fazer“ duoną, į kurią deda svirplių miltų, danai, olandai, anglai irgi augina svirplius, įkūrė fermas, kurios sparčiai plečiasi. Andrius kelis kartus važiavo į šių šalių augintojų organizuojamus mokymus, o iš pradžių mokėsi iš „Youtube“.
„Vienas dalykas žiūrėti „Youtube“, o kai pradėjau auginti, supratau, kad teorija su praktika nieko panašaus neturi. Tada pats nuvažiavau į kelis 4-5 val. mokymus Suomijoje ir Danijoje ir taip sutaupiau kelis mėnesius“, – pasakoja vabzdžių augintojas.
Lietuvoje taip pat po truputį dygsta maistinių vabzdžių fermos. Anot pašnekovo, Alytuje mokslininkai augina, tiria ir prekiauja vabzdžiais, tačiau ne pramoniniais kiekiais. Taip pat vienas palangiškis augina egzotiškus gyvius – vorus ir svirplius, tuo užsiima dar viena kaunietė, kuri iš vabzdžių gamina maisto produktus. Nors Lietuvoje tokia verslo forma populiarėja, tačiau Andrius nejaučia konkurencijos.
„Konkurencijos nebijau, nes vienintelis Lietuvoje vedu mokymus ūkininkams. Šiandien poreikis didesnis už mūsų galimybes. Kiek po metų išsiplėsime ir kiek galėsime aprūpinti, dar neaišku. Dabar vabzdžiais galime aprūpinti pavienius virtuvės šefus, nedideles salotų užkandines. Jei norėtume eiti į prekybos tinklus, be didelių kiekių – tonų – niekas su mumis nekalbėtų. Todėl Klaipėdoje planuojame steigti vabzdžių augintojų asociaciją, kooperuotis ir bendrai siūlyti produkciją prekybos tinklams“, – ateities planus pasakoja verslininkas.
Tūkstančius galima susikrauti ir Lietuvoje
Verslininkas turi dvi patalpas, kuriose augina maistinius vabzdžius. Mažesnes – apie 20 kv. m – jis įsikūręs Antakalnyje, kur gyvena ir pats, o kelių šimtų kv. m ferma veikia Vilniaus rajone. Anot pašnekovo, norint imtis šio verslo reikia apie 5 tūkst. eurų investicijų: 20 kv. m patalpų įrengimui jis skyrė apie 3-4 tūkst. eurų, o tūkstantį – vabzdžių kiaušiniams. Be to, anot jo, galima bandyti gauti nemenką Nacionalinės mokėjimo agentūros paramą, kuri skirta verslumo skatinimui kaimo vietovėse, – net iki 40 tūkst. eurų.
„Pragyventi ir užsidirbti galima iš maždaug 20 kv. metrų fermos. Be jokių samdomų darbuotojų, turint nuosavas patalpas, per mėnesį galima gauti apie porą tūkstančių pajamų, iš kurių apie 500 eurų išeis išlaidoms: šildymui, maistui, vandeniui. Kilogramas pašaro kainuoja apie eurą, o su siuntimu iš Suomijos – apie du“, – aiškina Andrius.
Anot jo, tai yra finansiškai perspektyvi sritis: „JAV startuoliai gauna milijoninę paramą, Izraelis irgi verčiasi per galvą – investuoja milijonus į nedidelius ūkius. Europoje neblogai pasispardo suomiai, dainai bei olandai. Manau, kad ir Lietuvoje galima kalbėti apie milijonus, jei įsirengtume dideles patalpas kaip suomiai – po kelis šimtus ar net tūkstančius kvadratų.“
Jis pateikia Baltarusijos pavyzdį, kuris, anot pašnekovo, būtų artimiausias Lietuvai. Nedidelė kelių šimtų 2-3 žmonių šeimos ferma per metus gauna apie 80 tūkst. dolerių pelną. „Tiek žmonių pilnai užtenka aptarnavimui. Jie negamina produkcijos, parduoda šaldytus vabzdžius ir veža į Prancūziją. Lygiai taip pat galima veikti ir Lietuvoje, tik dar lengviau lietuviams būtų juos išvežti, nes nereikia mokėti muitų“, – aiškina Andrius.