Nuomonė. Ko žmogus turėtų mokytis iš gamtos?

Daug senųjų iš gamtos kilusių tikėjimų ir religijų, kurios turėjo didesnę ar mažesnę įtaką žmonijos raidai, jau nustumta į praeitį, tačiau senąją savo pasaulėžiūrą kai kurios tautos išlaikė iki šiol. Derėtų ir mums bent jau žinoti apie senovės lietuvių papročius, pažinti visa tai kaip kultūros paveldą ir kaip bočių priesaką – saugoti savo gyvenamąją aplinką kaip patį save.

Gyvenimo pagrindas – gamtinė aplinka

Žmogaus gyvenime išskirtini trys etapai: jaunystė, branda ir senatvė, kurių kiekvieną atitinka ir tam tikra patirtis. Nerūpestinga jaunystė - tai tarsi džiaugsmu trykštanti gamta. Brandos amžius – tai ne tik darbas, bet ir savęs realizavimas kultūroje. Šiame tarpsnyje žmogus truputį atitolsta nuo gamtos, tačiau ja naudojasi, naudojasi ta patirtimi, kurią gavo jaunystėje. Ir pagaliau ateina rimties, susikaupimo ir pragyvento laiko apibendrinimo, dažnai susijęs su viena ar kita religija, metas – žmogus tarsi vėl priartėja prie gamtos.

Taigi, žmogaus gyvenimo pagrindas yra gamtinė aplinka, kurioje jis gimė ir augo, kurioje jis dirba ir ilsisi, kurioje jis gyvena prisiminimuose. Todėl ir archaiškojoje filosofijoje nuolat buvo pabrėžiama žmonių vienybė su Gamta. Dar prieš du tūkstančius metų didysis žynys Apolonius iš Tianos tvirtino, kad daiktai ir jėgos, išniekinančios gamtą, yra neilgalaikiai - gana greitai būna sunaikinami.

Tokiomis nuostatomis buvo grindžiama ir baltų pasaulėžiūra - mūsų stiprybės, amžinumo ir tikėjimo žemiškasis pagrindas buvo gamta ir visa tai, kas iš jos kilę. Lietuvių liaudies tradicijos, papročiai ir apeigos, gyvavę tūkstančius metų ir turėję daug įtakos žmonių dvasinės kultūros raidai, padëjo ilgus šimtmečius kaupti ir saugoti materialinės ir dvasinės kultūros turtus. Neįveikė šios pasaulėžiūros ir krikščioniškos nuostatos, kurios mažai kuo skiriasi nuo mūsų senojo tikėjimo, nes abu šie tikėjimai pagrįsti vieningu amžinojo gyvenimo ir dorovės supratimu. 

Lietuviai vadovavosi gamtiškuoju darnos principu - jau tik ką gimusio lietuvio pasamonėje tarsi užkoduota meilė gamtai ir supančiai aplinkai. Tačiau lietuviams būdinga tai, kad nė viename istorijos tarpsnyje gamtos sudvasinimas nesumenkino jos praktinės reikšmės. Priešingai – gamta tam ir buvo tausojama, kad žmogus iš jos vėliau galėtų gauti kuo pasisemti.

Krikščionybė ir baltų tikėjimai moko darnos

Krikščionybė - priešingai mėgina aukščiau gamtos iškelti žmogų, jį sudvasinti. Tačiau pasirodo ir krikščioniškosios nuostatos pagrįstos žmogiškuoju sveikos gyvensenos principais, kurių pagrindai taip pat yra vienovėje su gamta. Skirtumas tik, kad mūsų tikėjimas grindžiamas žmogaus nemirtingumu žemėje, o krikščioniškasis - pomirtiniu gyvenimu Danguje.

Todėl ilgą laiką ir krikščionybė, ir senoji baltų mitologija gyvavo greta, netrukdydamos viena kitai. Jos palaipsniui tarsi susiliejo – kartu su bažnyčia buvo švenčiamos senosios lietuvių šventės Velykos, Kalėdos, Vėlinės ir kt., o su krikščionybe atkeliavęs varpas, savo ruožtu, tapo naujuoju mūsų laisvės simboliu. Ir tai nebuvo blogai - mūsų pasaulėžiūrą suformavusi gamtiškoji bazė įgavo tarptautinį krikščioniškąjį antstatą. Tai mus ne tik politiniu, bet ir dvasiniu aspektu dar sustiprino. 

Šiandien – socialinė aplinka ir papročiai keičiasi, o dabartinės kartos jau nebemoka tinkamai įvertinti protėvių sukauptos patirties. Plinta neskaitlingoms tautoms žalingos kosmopolitinės idėjos, pinigus valdančios ir dar daugiau jų susigrobti norinčios nusikalstamos grupuotės, „nekaltais“ pavadinimais pridengtomis priemonėmis skaitina žalingus visuomenei įpročius – narkomaniją ir prostituciją, homoseksualumą ir pedofiliją, ir kt. Taip silpnesnės valios ar mažiau patirties turintys asmenys nejučia pasiduoda tam tikros rūšies priklausomybei, o vėliau - ir „demokratijos“ ar „liberalumo“ vardais prisidengusių pinigingų nusikaltėlių įtakai. 

Ko galime išmokti iš gamtos?

Kaip to išvengti? Pirmiausia, aukštesnį ir tauresnį pradą mes privalome įžiūrėti gamtoje. Galbūt mūsų mitologija jau primiršta, bet protėvių kaupta išmintis, mokanti kaip gyventi geriausiu būdu mus supančioje aplinkoje, pasąmonėse išliko ir mus dar valdo, nepriklausomai nuo mūsų pačių. Tai įrodo ir masinės išvykos savaitgaliais į gamtą. Tačiau svarbiau nei tos iškylos, mokėjimas išsaugoti mūsų natūralią aplinką ir mokytis darnos iš gamtos darnos. Mokytis kaip reikia mylėti ir gerbti vaikus, kaip tai daro žvėrys ir žvėreliai, paukščiai ir paukšteliai, mylėti šeimą.

Ar ne puikus pavyzdys apdainuotas, neseniai buvusioje populiarioje, dainoje: „…jei žūsta gulbė, žūsta krinta žemėn gulbinas…“? Ar ne puikus pavyzdys neseniai GRYNAS paskelbtame vaizdo įraše, kuomet briedė beviltiškai gynė savo jauniklį nuo penkių ją užpuolusių vilkų? Štai kuo mes turime gyventi, o ne žiniasklaidoje garsinamomis girtuoklių, iškrypėlių ar panašių „didvyrių“ gyvenimo scenomis, įvykdytais nusikaltimais. Ar daug panašių siužetų kitų šalių žiniasklaidose? Nebent fantastiniuose filmuose… Ar ne geriau būtų ir mums tą visuomenei žalingos informacijos srautą pakreipti diskusijų gyvybiškai svarbiais aplinkos apsaugos, sveikos mitybos ir sveikos gyvensenos klausimais linkme? 

Todėl dabar pats laikas atsigręžti į gamtą - tik gamtosauginės tradicijos padėjo mums per šimtmečius išlikti savimi. Tiesa, turime džiaugtis, kad jau daugelyje šalies mokyklų veikia jaunųjų miškininkų būreliai, kad tokios gausios būna medelių sodinimo talkos. Juk kiekvienas pasodintas medelis ne tik padeda išsaugant aplinką, bet ir tarsi pririša prie žemės, kurioje jį pasodinai. Koks brangus ir artimas savo rankomis pasodintas medis, kaip jis sustiprina, kai jį aplankai! Tačiau reikia ir mums patiems keisti požiūrį į visuomenę, kurioje gyvename, formuoti tokią pasaulėžiūrą, kuri užtikrintų mums išlikimą: juk ne vien pinigas valdo mus. Kokioje aplinkoje gyvensime – tokie būsime ir patys.