Aktoriai žalčiai: ką galime padaryti, kad jų gyvenimas nesibaigtų ant asfalto?

Lietuvoje žaltys - pats paprasčiausias gyvis, kurio pristatinėti lyg ir nevertėtų. Įdomu tai, kad šie ropliai kažkaip nuo seno pajautė lietuvių prielankumą ir gyveno ne tik greta jų - netgi kartu su jais. Senieji keliautojai lankęsi Lietuvoje dar iki krikščionybės, pasakojo apie mūsų krašte rastus neįprastus dalykus: apie kartu su vaikais valgyti ateinančius žalčius, apie šiam gyviui namuose skiriamą šieno pakreiktą kampą. Žaltys buvo daugelio genčių totemas, todėl vargu ar kam nors kilo ranka jį baidyti, ginti iš savo namų ar pribaigti.

Žalčiai nelengvai pakėlė kaimo nykimą ir ypač - pelkių nusausinimą. Čia buvo geriausios jų gyvenamos buveinės, tad nelikus saugios ir patogios vietos, neliko nieko kito, kaip pasitraukti. Kai kur apie žalčius taip ir sakoma: „kažkada buvo daugybė, o dabar jau pamiršome, kaip atrodo“.

Žalčių mažai, plėšrūnų - kupinos pievos

Kitur jie dar gyvena ir net visai neblogai. Beje, žalčių paplitimas Lietuvoje dar neištirtas iki galo ir neatsakyta į svarbiausią klausimą: kodėl kai kuriuose miškuose jų visai nėra? Gali būti, kad čia žalčių niekada nebuvo dėl aplinkos ypatybių, nes bandymai įkurdinti žalčius visai jiems tinkamose (taip bent atrodo iš šalies) sąlygose rezultatų nedavė, jie paprasčiausiai išnyko be pėdsako.

Kokios vietos žalčiams labiausiai priimtinos? Kažkada jų daug gyveno prie žemapelkių, paežerėse, paupiuose, kaimuose, kur buvo pakankama senų medinių pastatų ir didelės krūvos mėšlo. Jame žalčiai deda savo kiaušinius, jų dėtis panaši į sulipusią didelę minkšta plėvele apvilktų kiaušinių kekę. Pūvantis mėšlas kaista, tad tokiame „inkubatoriuje“ kiaušiniai vystosi labai gerai. Nusausinus pelkes ir raistus, jie gyvendavo pakraščiuose suverstų kelmų krūvose.

Kaip žalčiai gyvena šiandien? Ko gero, galima būtų tik džiaugtis, kad neliko žmonių, kurie galėtų naikinti žalčius, juos mušti. Išlikusiuose tinkamuose jų biotopuose žalčiai yra pakankamai gausūs.

Šį pavasarį teko rasti porą vietų, kur keleto arų plote prieš saulutę šildėsi ir kamuoliuose susipynę pavasariu džiaugėsi apie 100 žalčių. Tokių vietų nėra daug, todėl jos pačios vertingiausios. Ar joms gresia kokia nors grėsmė? Ko gero - net ne viena. Visų pirma, pavasarį, kol žalčiai naudojasi „saulės voniomis“, tokioje nešienautoje pievoje juos gali sunaikinti žolės gaisras. Netoliese mačiau bent keletą išdegintų plotų, tad žalčiams toks pavojus visai realus.

Ne mažiau pavojingi krankliai, suopiai, nendrinės lingės, kurios tokio maisto neatsisakys. Nors atrodytų, kad tokie plėšrūno ir aukos santykiai yra normalūs, paimti iš klasikinės ekologijos, tačiau su tuo sutikti negalima: kranklių gamtoje santykinai yra daugiau, nei galėtų būti, o žalčių - labai mažai. Yra dar vienas svarbus pavojus...

Geriausia pagalba - padėti žalčiui pereiti gatvę

Pavasarį vairuotojus perspėjame apie keliuose šokuojančias varles. Dalį jų galima išsaugoti, tačiau net ir labai atsargiai vairuojant, tokios žūtys neišvengiamos. Panašiai yra ir su žalčiais. Miškuose, kur bent vienoje kelio pusėje yra pelkutė ar raistas, žalčiai keliauja asfaltu ir elgiasi panašiai, kaip varliagyviai: pajautę artėjančią mašiną, sustingsta ir laukia. Tai ir būna lemtinga jų klaida. Kas gali jiems padėti?

Žinoma - pakelėse įrengtos apsauginės tvorelės, bet labiausiai - mūsų atidumas. Jeigu pamatėme ant kelio sustingusį žaltį, „pervarykime“ jį į kitą kelio pusę ar perneškime. Jei nenorime jo imti rankomis, paimkime lazdute ir nuneškime į mišką.

Kalbant apie žaltį, būtina priminti vieną įdomią šio roplio savisaugos reakciją - apmirimą, kuris vadinamas akineze. Kažkada vaikystėje pagavęs žaltį norėjau nunešti jį giliau į mišką, tačiau padėjęs ant žemės (tiesa, prieš tai jis mane „maloniai“ apšvirkštė dokiančiomis išmatomis) išsigandau: žaltys susivijo į kamuolį, išvertė pilvą ir keistai išsižiojęs nurimo.

Autorius

Šį pavasarį teko rasti porą vietų, kur keleto arų plote prieš saulutę šildėsi ir kamuoliuose susipynę pavasariu džiaugėsi apie 100 žalčių. Tokių vietų nėra daug, todėl jos pačios vertingiausios. Ar joms gręsia kokia nors grėsmė? Ko gero - net ne viena.

„Negi suspaudžiau, negi pražudžiau?“ - kaltinau save ir palikęs žaltį ėmiau žvalgytis aplink. Kai po valandėlės grįžau, jo neradau. Kur jis galėjo pradingti? Kitą kartą buvau atidesnis - palikau tokį žaltį ir iš toliau stebėjau. O jis lyg niekur nieko atsivertė, paslėpdamas baltą pilvą ir skubiai nušliaužė. Tokia savigyna gali būti labai veiksni, nes kai kurie paukščiai vengia jiems nepažįstamų, ypač - įtartinos spalvos ir formos daiktų. Matyt, gamta žalčiui dovanojo šį būdą galvodama apie jo išlikimą.

Pavasaris - žalčių vestuvės. Dabar galima išvysti roplius, kurių ilgis iki 1,20 metro, nors tokie egzemplioriai reti. Ten pat matysite ir mažus žalčiukus, pernykštukus. Visi jie - vienos populiacijos gyvūnai. Padarykime viską, kad žalčiai jautųsi saugūs.