„Tai vienas gražiausiai žydinčių pavasario augalų ir, kaip dažniausiai būna gamtoje, jei gražus – pavojingas. Auga jis drėgnuose ūksminguose mišriuose miškuose. Taip pat jis yra ir vienas nuodingiausių. Visos žalčialunkio dalys yra nuodingos. Palietus patį augalą jums nieko neatsitiks, bet jei paliesite jo sultis – iškart sudirgs, paraus oda. Sultims patekus burnon sutins lūpos, gleivinė. Rašo, kad net dantys gali iškristi. Pavojingiausios yra jo raudonos uogos. 10 uogyčių - mirtina dozė vaikui. Tad grožėkitės, bet nagų nekiškit ir neskinkit“, - teigė M. Čepulis.
Daugiausiai nuodų - kaulavaisiuose
Gamtininkas Deividas Makavičius teigė, kad šis augalas nėra dažnas, tačiau net jo pavadinimas skelbia, kad jis yra „mirtinas“.
„Šio augalo pavadinimas lotyniškai kilo nuo žodžio „mirtinas“. Lietuvoje yra ne daug nuodingų augalų, tačiau į mirtinai nuodingų augalų trejetuką žalčialunkis patenka. Visas augalas yra nuodingas, bet ne visos jo dalys vienodai. Daugiausiai nuodingųjų medžiagų yra kaulavaisiuose. Kiti klaidingai mano, kad ten yra raudonos uogos, tačiau tai yra kaulavaisiai, viduje yra kauliukai. To kaulavaisio branduolys yra pati nuodingiausia dalis visame augale“, - sakė D. Makavičius.
Anot jo, šio augalo grožis atsiskleidžia būtent pavasarį, kai aplinkui nėra kitų konkurentų: sulapojusių krūmų, medžių. Tuomet jis gauna daugiau šviesos, niekas jo neužgožia. Jis dažniausiai auga lapuočių arba mišriuose miškuose, pušynuose jo nerasime. Prieš lapų išskleidimą jis išskleidžia gausius žiedus, kurie yra dekoratyvūs, gražūs, rusvi.
Gali išbyrėti dantys
Anot D. Makavičiaus, dėl augalo dekoratyvumo daug žmonių apsigauna ir nori jį parsinešti namo, tačiau to daryti nereikėtų.
Pašnekovo teigimu, pasiėmus ir pakramčius šio augalo šakelę, išsivalius tarpdančius, baigtųsi blogai. Kiekvieno žmogaus reakcija yra savita, tačiau gali prasidėti paradantozė, dantų tiesioginis pažeidimas.
Vis dėlto, anot gamtininko, šį augalą reikia išsaugoti.“ Jis yra pavasarinė puošmena, nėra toks dažnas ir turi įdomių savybių. Jeigu augalas nuodingas, dar nereiškia, kad reikia jį išnaikinti. Įdomu yra pasižiūrėti etnografiškai, kaip lietuviai liaudyje vadino šį augalą. Kiekviename regione vadino vis skirtingai, tačiau pavadinimai susiję su gyvūnais: meškalunkis, vilkalunkis, žalčialunkis. Yra daug liaudiškų šio augalo pavadinimų, reiškiasi senovėje žmonės jį žinojo.“