Medicininė dėlė (Hirudo medicinalis) – žieduotųjų kirmėlių (Annelida) bestuburis gyvūnas. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Burnoje turi 3 judrius žandus, kuriais prakerta aukos, kurios krauju minta, odą. Gali išsiurbti 10-15 ml kraujo. Burna pereina į ryklę, kurioje yra liaukos, išskiriančios ypatingą sekretą (hirudiną), neleidžiantį krešėti kraujui. Už ryklės yra trumpa stemplė ir toliau vidurinioji žarna su šoninėmis kišenėmis. Žarnynas baigiasi tiesiąja žarna, kuri į išorę atsiveria išeinamosios angos (analiniu) siurbtuku. Kraujagyslių nėra. Jų funkciją atlieka pulsuojančios lakūnos. Lytinis aparatas hermafroditinis. Apvaisinti kiaušiniai būna kokonuose.
Plačiai paplitusi Europoje, Azijoje ir Afrikoje, į Ameriką atvežta žmonių. Aptinkama negiliuose, tankiai užžėlusiuose, ramiuose upių užtakiuose, kanaluose. Minta žuvų, varlių ir žinduolių krauju. Vandens baseinui išdžiuvus, įsirausia į žemę ir pereina į vasaros įmygio būklę.
Medicininė dėlė naudojama gydymui, todėl jos ne tik gaudomos natūraliuose vandens telkiniuose, bet ir specialiai veisiamos. Nuo seno dėlės naudojamos medicinoje – jomis gydoma hipertoninė liga – mažinamas arterinis kraujo spaudimas, be to, jos stabdo kraujo krešėjimą ir tirpdo trombus.
Grėsmės ir apsauga. Cheminių medžiagų naudojimas žemės ūkyje, sausinimas, vandens ir pakrančių augalijos tvarkymas, nuosėdų (dumblo) šalinimas, krantų betonavimas, didelė vandens telkinių eutrofizacija. Šiuo metu gyvūnų rinkimas įtakos populiacijai neturi, tačiau yra viena iš potencialių grėsmių.
Grėsmės biologinei įvairovei
Bioįvairovės nykimui didžiausią įtaką daro rūšių buveinių nykimas (pagrindinė to priežastis – žemės ūkio veikla, ypač gyvulininkystė[17]), aplinkos užterštumas, invazinių rūšių plitimas, klimato kaita, nedarnus išteklių naudojimas. Šie veiksniai dažnai veikia kartu ir sustiprina vienas kito poveikį. Pavyzdžiui, buveinių fragmentacija riboja organizmų migraciją ir trukdo jiems išlikti keičiantis klimatui.
Be tiesioginių yra ir daug reikšmingų netiesioginių faktorių, tokių kaip žmonių populiacijos dydis, ekonominė veikla, tarptautinės prekybos mastai, vartojimo ypatumai, kultūra ir religija, technologinis vystymasis, ir kita.
Buveinių nykimas
Sausumos
Miškų kirtimas yra viena iš didžiausių sausumos buveinių nykimo priežasčių.
Patikimiausia informacija apie buveinių nykimą yra susijusi su miškais. 2009 m. duomenimis jie dengė 31 % Žemės sausumos ploto ir juose gyveno daugiau nei pusė visų organizmų rūšių, kurių dauguma aptinkama tropiniuose miškuose. Pastarieji vis dar kertami dideliais, nors ir palaipsniui lėtėjančiais tempais (maždaug 130 000 km² kasmet), dažniausiai siekiant žemę padaryti tinkamą žemdirbystei. Tai sparčiausiai vyksta Pietų Amerikoje ir Afrikoje, tačiau nemažas miškų kirtimas pastebimas ir Okeanijoje. Šiaurės ir Centrinėje Amerikoje miškų plotai per paskutinius 10 metų liko nepakitę, o Europoje ir Azijoje jie plečiasi dėl didelių atsodinimo projektų. Visgi miškų plėtra nebūtinai reiškia bioįvairovės stiprinimą, nes naujuose plotuose rūšių įvairovė būna nedidelė, ypač jeigu juose vyrauja vienos rūšies medžiai.
Kitos rūšies buveinių padėtis yra mažiau ištirta, tačiau jose taip pat pastebimos nykimo tendencijos. Šiaurės Amerikoje į ganyklas yra paversta apie 95 % anksčiau buvusių prerijų plotų. Dirbama žeme arba kultūrinėmis pievomis buvo paversta apie pusė Brazilijos Serado regiono savanų ir miškų, pasižyminčių didele tai vietai unikalių rūšių įvairove. Pietų Afrikoje esančios tropinės Miombo savanos ir miškai taip pat nyksta dėl žemdirbystės plėtros ir siekio apsirūpinti mediena.
Su buveinių nykimu susijusi ir jų fragmentacija – padalinimas į mažus plotus. Pavyzdžiui, Brazilijos Atlanto miškai, kuriuose aptinkama apie 8 % visų sausumos organizmų rūšių didžia dalimi sudaryti iš mažesnių nei 1 km² plotų. Fragmentuotos buveinės gali neužtikrinti kai kurioms rūšims galimybių rasti maisto ar sėkmingai daugintis, dėl apribotos migracijos mažėja rūšių vidinė genetinė įvairovė. Brazilijoje atliktas tyrimas parodė, jog per penkiolika metų mažesni nei 1 km² miško plotai prarado pusę turėtų paukščių rūšių.
Pasaulyje augantis gyvūninių produktų vartojimas ir dėl to didėjantys dirbamos žemės poreikiai pašarams auginti yra įvardinama kaip pagrindinė buveinių nykimo priežastis. Šiuo metu 70 % visos dirbamos žemės arba 30 % viso Žemės sausumos ploto yra susiję su gyvulininkyste, daugiau nei pusė žemės ūkyje auginamų augalų yra panaudojami ne žmonių maistui, bet kaip pašaras, o 70 % Pietų Amerikoje iškirstų miškų plotų yra paversti į ganyklas arba juose auginamos pašarinės kultūros.
Vandens
Gėlo vandens ekosistemos per paskutinius kelis dešimtmečius patyrė daug pokyčių dėl žmogaus veiklos: melioracijos, drėkinimo sistemų įrengimo, industrinio ir individualaus naudojimo, užterštumo, invazinių rūšių, upių tvenkimo, ir kita.
Prasčiausia vandens kokybė yra aptinkama tankiai apgyvendintose besivystančiose valstybėse, kuriose trūksta vandens valymo sistemų. Tuo tarpu iš intensyviai dirbamų laukų išplaunami teršalai (trąšos, pesticidai, ir kt.) išlieka reikšminga ir auganti problema daugelyje pasaulio vietų.
Apie du trečdaliai didžiausių pasaulio upių yra vidutiniškai arba labai fragmentuotos – užtvankų padalintos į atkarpas ir rezervuarus. Bioįvairovę tai neigiamai įtakoja dėl sutrikdytos vandens gyvūnų migracijos ir upėse esančių maistinių medžiagų apykaitos. Upes neigiamai veikia ir jų vandens naudojimas drekinimui, industriniais ar kitokiais tikslais.
Prastėjanti situacija pastebima jūrų ir vandenynų pakrantėse. Per 1980–2005 m. buvo išnaikinta daugiau nei ketvirtadalis unikalia bioįvairove pasižyminčių mangrovių miškų. Sparčiai nyksta ir negilios jūros žolėmis apaugusios pakrančių buveinės, sūraus vandens pelkės.
Dėl intensyvios žvejybos, taršos ir klimato kaitos vandenynuose nyksta itin didele bioįvairove pasižyminčios koralinių rifų ekosistemos – per paskutinius kelis dešimtmečius jų buvo prarasta apie 20 %, o dar tokioje pat dalyje pastebimas nykimas. Koraliniuose rifuose aptinkama nuo 1 iki 3 milijonų organizmų rūšių, tarp kurių yra ketvirtadalis visų jūrinių žuvų rūšių.
Klimato kaita
Klimato kaitos įtaka bioįvairovei varijuoja priklausomai nuo regiono. Pavyzdžiui, didžiausias atšilimas pastebimas ašigaliuose, kur nykstanti ledo danga daro neigiamą įtaką vietinėms organizmų rūšims. Pasauliniu mastu pastebimi gyvūnų migracijos, gamtos ciklų pokyčiai, kurie gali sutrikdyti nusistovėjusius tarprūšinius gyvūnų ir augalų santykius. Nors kai kurioms rūšims šie pokyčiai yra naudingi, didesnei daliai jie daro neigiamą poveikį.
Auganti anglies dvideginio koncentracija atmosferoje lemia, kad didesnius jo kiekius sugeria vandenynai ir tai mažina vandens pH bei jame esančių karbonato jonų kiekį. Pastarieji yra būtini daugeliui jūros organizmų, kaip kad koralams, moliuskams ar planktonui, kurie iš jų formuoja kiautus (pavyzdžiui, kriaukles). Manoma, jog laikui bėgant karbonatų jonų mažėjimas stipriai neigiamai paveiks vandenynų bioįvairovę.
Užterštumas
Užterštumas trąšomis yra auganti grėsmė daugeliui ekosistemų, ypač sausumos, vidaus vandenų ir pakrančių. Modernūs industriniai procesai, kaip kad naftos ir kitų rūšių kuro deginimas ir intensyvi žemdirbystė beveik padvigubino aplinkoje esantį azoto kiekį, lyginant su priešindustriniu laikotarpiu. Daugiausiai įtakos tai turi mineralais skurdžiuose regionuose, kur pasikeičia augalijos sudėtis, o tuo pačiu ir gyvūnų mitybos grandinės.
Vidaus vandenyse padidėjęs fosforo ir azoto junginių kiekis skatina dumblių bei kai kurių rūšių bakterijų gausėjimą – eutrofikaciją. Tai gali lemti vandens ekosistemų bioįvairovės mažėjimą. Jūrų ir vandenynų pakrantėse trąšos gali sukurti "negyvąsias zonas" (dažniausiai didžiųjų upių įtekėjimo vietose), kur dumblius skaidančios bakterijos išnaudoja vandenyje esantį deguonį, būtina kitų organizmų rūšių egzistavimui. Tokių zonų 2007 m. buvo priskaičiuojama apie 500.
Nedarnus naudojimas
Nedarnus gamtos išteklių naudojimas yra reikšminga grėsmė pasaulio bioįvairovei. Intensyvi žvejyba, medžioklė, laukinių vaistinių ar maistinių augalų naudojimas kai kuriuose regionuose stipriai sumažino anksčiau buvusias populiacijas, o kai kurias rūšis privedė prie išnykimo ribos. Bendras pagaunamų žuvų kiekis mažėja nuo devintajame XX a. dešimtmetyje pasiekto piko. Tai rodo, jog žvejybos mastai yra per dideli ir turi būti ribojami. Azijoje, Centrinėje Afrikoje ir kituose regionuose dėl nekontroliuojamos medžioklės yra išnaikintos kai kurių rūšių gyvūnų populiacijos. Pavyzdžiui, manoma, jog Kongo upės regione vykdomos medžioklės mastai 6 kartus viršyja populiacijų atsistatymo galimybes.
Dėl rūšių tarpusavio priklausomumo, vienų populiacijų sumažėjimas arba išnaikinimas gali paveikti kitas ir išbalansuoti visą ekosistemą. Pavyzdžiui, plėšrūnų išmedžiojimas sutrikdo visos mitybos grandinės pusiausvyrą.
Nedarnų išteklių naudojimą patvirtina ir žmonijos ekologinis pėdsakas, rodantis, jog Žemės biologinės galimybės šiuo metu yra viršijamos apie 30 %.
Invazinės rūšys
Invazinių rūšių plitimas išlieka rimta problema visų tipų ekosistemose, ypač vidaus vandenų ir salų. Pastarosiose invazinės rūšys išlieka pagrindine bioįvairovės nykimo priežastimi. Europoje, kur šios srities tyrimai daromi jau kelis dešimtmečius, invazinių rūšių skaičius tebeauga ir šiuo metu siekia apie 11 000. Apie 10 % jų daro ženklią įtaką esamoms ekosistemoms ir gali išstumti vietines rūšis. Panaši padėtis yra ir kituose pasaulio regionuose.
Netiesioginės
Tiesioginės bioįvairovės mažėjimo grėsmės priklauso nuo daugelio kitų, netiesioginių faktorių, tokių kaip žmonių populiacijos dydžio, ekonominės veiklos, tarptautinės prekybos, vartojimo ypatumų, kultūros ir religijos, technologinio vystymosi, ir kita. Pavyzdžiui, populiacijos didėjimas ir augantis vartojimas padidins energijos, vandens, maisto poreikius, o jų gavyba gali skatinti buveinių naikinimą, nedarnų resursų naudojimą, užterštumą ir klimato kaitą. Tuo tarpu intensyvėjanti tarptautinė prekyba yra viena iš pagrindinių invazinių rūšių plitimo priežasčių. Priešingą efektą gali turėti aplinkos apsaugą skatinančios kultūrinės normos arba taršą mažinančios technologinės inovacijos.
Šiuo metu reikšmingiausi netiesioginiai faktoriai yra auganti žmonių populiacija, kuri iki 2050 m. gali pasiekti 9 milijardus, ir didėjantis resursų vartojimas.