Šeimos laisvalaikio atradimai: gilių kava ir lietuviški „apelsinai“
„Ką veikiame šiandien?“ – klausiančiomis akimis žiūri visa šeima į mamą. „Nieko nesuplanavai?“ – nustemba. „Tada aš suplanuoju – važiuojame dviračiais pasivažinėti, juk jau tuoj sezono pabaiga,“ – nusprendžia tėtis.
Nenuliūstame, lėtai prirenkame gilių, lėtai nunešame į „zogosodą“ – tikros lėto gyvenimo propaguotojos savaitgaliais- ir grįžtame namo ruošti lėtų itališkų pietų – laukiame draugų, dalinsimės įspūdžiais iš Sicilijos. „Ak, šilta ten, vynuogių kekės nuo medžių kybo – tiesiai į burną“ – prisimenu, gremždama lietuvišką kriaušę ir ją farširuodama pelėsiniu sūriu su viena kita spanguole.
„Grįžome jau!” - suguža į vidų du šeimos spartuoliai. „Žiūrėk, kokių šaltalankių pakeliui į Kačerginę radome“, - rodo fotografiją sportiškasis tėtis. Susigėstu dėl tų vynuogių – juk Palermo turguje nemačiau pirkti apelsinų – ne sezonas dar – jie ir neprekiauja. O pas mus juk sezonas mūsų rudens gėrybių, ir šaltalankių taip pat. Tai tiek reikėjo daug parašyti, kad pagaliau prieičiau prie šio straipsnio esmės – aukso dulkėmis dengtos, ir tikrai auksinės savo verte uogos, kurios Sicilijoje nėra!
Kaip mano šeima atrado šaltalankio uogas
Kartą ekoparduotuvėje akis užkliuvo už šaltalankių sulčių: „Geras, mam, kaip tikri apelsinai!“- geria paauglėjantis sūnus skiestas šaltalankių sultis ir laižosi. Nesu baisiai kūrybinga, bet dar vieną šaltalankių panaudojimo receptą sukūriau pati. Tas pats vargšas, praktiškai visų civilizacijos ir globalizacijos suteiktų maisto malonumų negaunanti mano sūnus alergiškas ir karvės pienui. O kaip padaryti tortą be sviesto, be pieno, grietinėlės? Kaip padaryti taip, kad ir gerai atrodytų, ir būtų vertas gimtadienio torto vardo?
Internetas mirgėte marga apie šaltalankio turtus : vitamino C jie turį 10 kartų daugiau nei apelsinai, šaltalankių sėklų aliejų nuo seno visi žino kaip stebuklingai gydantį žaizdas, oranžine spalva užkoduotas karotinas – kaip morkose ir moliūguose – informacijos nors vežimu vežk.
Narpliojamos legendos, sakančios, kad neva šaltalankių gėris buvo pastebėtas, kai mirti palikti arkliai šaltalankių uogomis mito ir antrąją jaunystę apturėjo, iš to ir lotyniškas šaltalankių pavadinimas išverstas į mūsiškąją kalbą reiškia „Žvilgantis arklys“ – įdomu, kodėl pas ši uoga „šaltų lankų“ uogos pavadinimą įgijo? Gal dėl to, kad geriausia ją skinti po pirmųjų šalnų?
Labiausiai visus norisi pakviesti ne skaityti, o imti už rankų vaikus ir pabirti savaitgalį į laukus šaltalankių uogų prasimanyti – juk mūsų rudens gėrybių krepšelis toks turtingas – spalvų, kvapų, formų ir skonių, kad tiesiog nepadoru šių turtų – Lietuvos gamtos dalijamų dovanų nepanaudoti.