Ruduo - žydėjimo metas

Ypač stebino ilgai žydėję augalai - vieni išsaugoję rudens pradžios žiedus, kiti pražydę vėl. Visą rudenį žydėjo garstukai, dirviniai pentiniai (raguoliai), notrelės, nakvišos, linažolės, o smėlynuose - austėjos ir pūteliai. Nemažai augalų, dažniausiai kultūrinių, išskleidė žiedus vadinamajam antriniam žydėjimui. Taip žydėjo obelų, kriaušių, svarainių, šermukšnių šakelės. Toks žydėjimas stebimas neretai, tačiau šiemet pranešimų apie spalį pražydusias obels šakas sulaukta bene gausiausiai.

Dar lapkričio viduryje aptiktos pražydusios žibuoklės. Gali būti, kad dabar galima surasti nemažai sprogti pasiruošusių žibuoklių žiedinių pumpurų. Tiesa, jų šiaip nematysite, tam reikia atsiklaupti ir rankomis praskleisti žibuoklės kero lapus.
Žalčialunkis

Ypatingu atveju reikėtų laikyti pražydusį žalčialunkį. Vešliai žydintį apie pusantro metro aukščio krūmelį Rūdininkų girios pakrašty, prie pelkėto upeliuko aptikau lapkričio 24-ąją. Žiedai buvo išskleisti, aitriai kvepiantys - visai kaip pavasarį. Ant krūmelio suskaičiavau apie 30 išsiskleidusių žiedų, dar antra tiek turėjo atsiverti po keleto dienų.

Žalčialunkis - sumedėjęs augalas, krūmas, augantis mišriuose, ūksminguose miškuose. Pavasarį, dažnai dar neištirpus sniegui, ant plikų jo šakelių pasirodo rožiniai žiedai. Stiprus jų kvapas vilioja vabzdžius, bet ne visi, užsibuvę žieduose, sugeba nuskristi: žalčialunkis yra nuodingas augalas, stiprų toksinį poveikį turi visos jo dalys. Žiedams nubirus, žalčialunkis išskleidžia lapus, o vasaros pradžioje ant šakelių sunoksta raudoni (taip pat labai nuodingi) vaisiukai.

Rudens gale išsiskleidusius žalčialunkio žiedus teko stebėti pirmą kartą. Jie, žinoma, buvo pakąsti prasidėjusios žiemos šaltuko ir nubiro. Kadangi ant krūmelio buvo labai daug pumpurų, gali būti, kad toks augalo paklydimas nesutrukdys jam gausiai pražysti ir pavasarį.
Žalčialunkis