Ekspertai: ekologišką maistą perka ne tik turčiai

Nors tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos mastu daryti rinkos tyrimai rodo, kad aplinkosauginis gaminių sertifikavimas tiesioginio pardavimų augimo nelemia, norinčių teisiškai įtvirtinti savo maisto produktų ekologiškumą atsiranda ne tik smulkiųjų ūkininkų, bet ir stambiųjų maisto pramonininkų gretose. Toliaregės perspektyvos prasme, ekologinis gaminių ženklinimas reprezentuoja įmonę kaip socialiai atsakingą bei padeda plėsti eksportą užsienio rinkose.

Vakarų šalyse populiariausi aplinkosauginiai ženklai kaip „Europos gėlė“, „Šiaurės gulbė“, „Žydrasis angelas“, „Žalias lapas“, „Žaliasis antspaudas“, „Demeter“, „USDA organic“, „Organic Soild Organisation“, „ECO CERT“ Lietuvos maisto produktų lentynose dažniau sutinkami užsienio gamintojų etiketėse. Lengviausiai tuo galima įsitikinti apsilankius nišinėse ekologiško maisto parduotuvėse.

GRYNAS.lt kalbinti mažmenininkai teigia, kad kainos ar pardavimų atžvilgiu sertifikavimas pastebimos naudos neduoda, ypač, jei pačios gamybininkės išsikelti kokybės reikalavimai yra aukštesni nei sertifikatus išduodančių institucijų. Ekologijos sertifikatus dažniausiai perka smulkiųjų ūkių savininkai, užimantys smulkias prekybos nišas rinkoje (o ir gauti ES struktūrinių fondų paramą eko ūkiams lengviau), arba stambieji gamintojai, kurių finansinė padėtis gali jiems leisti diegtis aplinkosauginius standartus ne pelno, o prestižo užsienio užsakovų akyse bei sveikos gyvensenos skatinimo visuomenėje sumetimais.

Duoną sertifikuoti lengviau nei mėsą

Lietuvos maisto pramonės asociacijos vadovės Irmos Pilipienės teigimu, aplinkosauginius sertifikatus dažniausiai diegia grūdinių kultūrų grupės pramonininkai, nes duonos gaminiams „apsiginti“ ekologiškumą procedūriškai paprasčiau, nei, pavyzdžiui, mėsos perdirbėjams. Pastarieji turi ne tik įrodyti GMO bei kitų aplinkai nedraugiškų medžiagų likvidavimą gamyboje, o ir pirkti mėsą iš ekologijos standartais dirbančių skerdyklų bei veisyklų.

Pavyzdžiui, gyvuliai (kurių mėsa ant vartotojo stalo nukeliaus su ekologiškos mėsos sertifikatu) turi būti šeriami tik ekologiniais ar pereinamojo laikotarpio pašarais, kiek įmanoma (bent 60 % viso pašaro) iš savo ekologinės gamybos ūkio. Visa gamybos grandinė turi būti sertifikuota. Lietuvoje veikia vienintelė maistą sertifikuojanti organizacija – VšĮ „Ekoagros“.

„Ekoagros“ duomenimis, Lietuvoje sertifikuoti ekologiški maisto produktai dažniausiai sudaryti iš 100 proc.  ekologiškų žemės ūkio kilmės sudedamųjų dalių. Tačiau pagal ekologinei gamybai keliamus reikalavimus iki 5 proc. žemės ūkio kilmės sudedamųjų dalių gali būti naudojami iš įprastinės gamybos ūkių, jei kontroliuojančiai institucijai įrodoma, kad rinkoje tokių ekologiškų ingredientų gauti neįmanoma arba naudojamos leistinos neekologiškos sudedamosios dalys. 

Aplinkosaugos sertifikatas – įmonės prestižui

Įmonės, turinčios „žalio lapo" ženklą, generalinio direktoriaus pavaduotojo Audriaus Kantausko teigimu, bendrovė dar 2008-aisiais (kai Lietuvoje dar tik mezgėsi ekologinės gamybos pumpurai) priėmė sprendimą rinkai teikti ekologišką jautieną, žymimą ES ekologinės gamybos logotipu („žaliu lapu“).

„Tuo metu priimtas sprendimas buvo rizikingas verslo prasme, tačiau teisingas žvelgiant ilguoju laikotarpiu. Šiandien mes gyvename itin aktyvaus ekologinio žmonių mąstymo amžiuje, kai visi procesai yra perleidžiami per ekologiškumo prizmę. Todėl ekologiškų produktų linija šiandien nėra vien tik bendrovės inovatyvumo ženklas, kai stengiamasi neatsilikti nuo rinkos tendencijų, ar rinkodaros kampanija.

Vis augant sveikos gyvensenos bumui, nišinėse ekologiškos produkcijos prekyvietėse apsipirkinėja anaiptol ne tik finansiškai labiau pasiturintys pirkėjai.

G. Azguridienė

Tai – taip pat ir pačios įmonės sąmoningumo išraiška, pirkėjams parodanti, kokiais darbo principais remiamasi įmonės viduje. Labai paprastai vertinant tik iš verslo perspektyvos, mažesnėms įmonėms, prekiaujančioms tik mūsų šalies viduje, ekologiškumo ženklas nėra būtinas, galima labai sėkmingai vystyti veiklą ir be jo. Tačiau ambicingoms bendrovėms, kurios nori augti ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribu, šis ženklas – netgi būtinas. Europiečių reikalavimai eksportuotojams yra labai aukšti ir griežti“ , - dalinasi patirtimi A. Kantauskas.

Ekologiją žymintis sertifikatas užtikrina tiek nacionalinį, tiek tarptautinį pripažinimą. Įmonei suteikia derybinės galios su verslo partneriais, o taip pat liudija skaidrumą prieš pirkėjus ir toliaregišką verslo vystymą.

Ekologišką maistą perka ne tik „turčiai“

Ekologiško maisto tyrinėtoja bei ekologiškų produktų tinklą valdanti Guoda Azguridienė teigia negalinti vienareikšmiškai apibrėžti, kas yra pagrindiniai bendrovės klientai. Anot jos, vis augant sveikos gyvensenos bumui, nišinėse ekologiškos produkcijos prekyvietėse apsipirkinėja anaiptol ne tik finansiškai labiau pasiturintys pirkėjai, bet ir nemaža dalis jaunimo, palaikančio žaliąsias idėjas, žmonės besirūpinantys savo mityba sveikatos bei grožio tikslais, jaunos šeimos, norinčios kuo ekologiškesniu maistu auginti ateities kartas.

A. Kantausko teigimu, augant tautiečių ekologiniam sąmoningumui, ekologiška produkcija rinkoje įsitvirtina vis stabiliau, atsiranda vis daugiau ir vis įvairesnių pirkėjų.

„Esame linkę manyti, kad gaminio ekologiškumas yra tiesiogiai susijęs su jo kaina. Dėl to šiuos gaminius vartoja tik aukštesnes nei vidutines pajamas gaunantys mūsų tautiečiai. Tačiau vis dėlto tai nėra bendra tiesa. Šiandien visuomenė keičiasi. Jaunos poros, jaunos šeimos yra tie, kurie stengiasi maitintis sveikai, sportuoti, žiūrėti, ką perka. Maisto kokybe ypatingai rūpinasi ką tik vaikelio susilaukę tėvai. Šiems investicijos į maistą atrodo natūralios. Dėl to galime prieiti prie išvados, kad ekologiškų produktų vartojimas tapo ne aukštesnių pajamų ženklu, o savo gyvenimo būdu besirūpinančių tautiečių išraiška“, - pastebi A. Kantauskas.