Gamtininkai priblokšti - medžiai „verkia“ dar nesibaigus žiemai

GRYNAS.lt skaitytojas pranešė, kad iš pamiškėje augančio klevo jau kurį laiką kapsi sula. Vyras teigė pastoviai leidžiantis sulą, tačiau jis dar neatsimena tokių metų, kad ji pradėtų tekėti dar žiemai nesibaigus. Gamtininkai taip pat pripažįsta, kad toks reiškinys yra labai retas ir „verkiančius“ medžius vadina pavasario pranašais.

Neatsimena, kad žiemą kada būtų tekėjusi sula

Netoli miško gyvenantis Vidmantas kiekvieną pavasarį pragręžia klevą ir beržą tam, kad prisileistų sulos, kurią taip mėgsta jo šeima. Kadangi sniegas jau senokai ištirpo, vyras nusprendė patikrinti, ar dar nelaša sula. Ir nustebo, kai pakrapščius klevo žievę pasirodė besitelkiančio skysčio lašai.

Vidmantas sakė, kad tai tikrai neįprasti metai, nes dažniausiai sula jis pradėdavo mėgautis kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje – pavasariui jau gerokai įsismarkavus.

Tačiau gamtininkų toks ankstyvas medžių „prabudimas“ visai nestebina. Ilgus metus miškuose dirbantis Egidijus Gaidamavičius sakė pastebėjęs alyvų pumpurų skleidimąsi, todėl svarstė, kad jau gali tekėti ir sula.

„Pats nemačiau, kad sula tekėtų, bet pastebėjau, kad alyvų pumpurai pradeda skleistis. Tai yra pirmieji ženklai, kad jau galima paragauti ir sulos. Retas atvejis, kad vasario pabaigoje būtų galima tekinti sulą. Tokių metų dar nepamenu. Bet kadangi dvi savaites jau laikosi tokie orai, matyt, žiema nusprendė, kad atėjo pavasaris“, - sakė pašnekovas.

Jo teigimu, sula dažniausiai pradedama mėgautis kovo pabaigoje. Pirmiausia ji ima tekėti iš klevų, o netrukus „verkti“ pradeda ir beržai. „Sula teka, kai atsigauna medžiai, kai jie bando iki pat viršaus atstatyti gyvybę. O kai sprogsta pumpurai, nebėra tikslo gręžioti medžius – sula baigiasi“, - dėstė vyras.

Taip pat jis pridėjo, kad sulą geriausia leisti iš storų klevų ir beržų, kadangi tokiems medžiams bus mažiau pakenkta. Be to, E. Gaidamavičius patarė naudoti medinius latakus. Jie pranašesni už metalinius, kadangi mažiau paveikia sulos skonį. Pašnekovas sakė, kad pabaigus leisti sulą labai svarbu nepamiršti užtaisyti medyje pragręžtą skylutę.

„Prie savo sodybos turiu medį, kurį gręžė mano seneliai, tėvai, aš gręžiu ir mano anūkai tikriausiai galės gręžti. Svarbiausia teisingai užkišti skylutes, kad medžiui nebūtų pakenkta. Jei savo žaizdas prižiūrime, tai ir medžiu reikia pasirūpinti“, - sakė pašnekovas.

Tiesa, kartais pasitaiko sukčiaujančių pardavėjų, kurie vietoje sulos patikliems pirkėjams įsiūlo cukrumi pasaldintą vandenį. Ką daryti, kad nebūtumėte „išdurtas“? E. Gaidamavičiaus patarimas paprastas: „Pasiūlymas vienas – nepatingėti pačiam pasivaikščioti ir savo išsigręžti.“

Ilgus metus alinti vieną medį nereikėtų

Gamtininkas Selemonas Paltanavičius taip pat nesistebėjo tuo, kad jau laša sula. Anot jo, iš medžių tekanti sula – vienas pirmųjų pavasario skanėstų, kuriuo galima mėgautis neilgai, „kol medžiai atsibunda iš žiemos sąstingio, kol atitirpsta jų audiniuose esantys syvai“.

Pasak pašnekovo, pirmiausia „prabunda“ klevai, kadangi jų tamsi žievė geriau sugeria saulės šviesą. Ir dėl to medžiai šaknimis greičiau pradeda siurbti drėgmę. O iš beržų, anot jo, sula dažniausiai pradeda lašėti tuomet, kai baigiasi klevų sulos tekėjimas.

Kuo skiriasi abiejų medžių sula? Gamtininkas aiškino, kad visų pirma klevų yra saldesnė ir, be to, ją reikia greičiau suvartoti. „Yra skirtumai tarp beržo ir klevo sulos – nors beržo sula skani, gaivi, tačiau klevo sula saldesnė – joje gali būti iki 4 proc. cukrų. Sulą gerti sveika. Su ja negali lygintis jokie dirbtinai pagaminti gaivieji gėrimai. Beje, beržų sulą galima rauginti ir paruošti ilgesniam saugojimui bei naudojimui, o klevo sulą reikia suvartoti iš karto“, - sakė S. Paltanavičius.

E. Gaidamavičius

Prie savo sodybos turiu medį, kurį gręžė mano seneliai, tėvai, aš gręžiu ir mano anūkai tikriausiai galės gręžti. Svarbiausia teisingai užkišti skylutes, kad medžiui nebūtų pakenkta. Jei savo žaizdas prižiūrime, tai ir medžiu reikia pasirūpinti.

Jo teigimu, tinkamas medžio pasirinkimas – labai atsakingas darbas. Gamtininkas teigė, kad būtina išsirinkti ne plonesnį nei 20 cm medį. Skylutė turėtų būti 3-4 cm gylio. O sulą galima tekinti tol, kol ji bėga intensyviai. Galiausiai skylę medyje gamtininkas patarė užkalti mediniu pleištu ir užtepti sodo tepalu. Taip pat, jo nuomone, nereikėtų iš to paties medžio kasmet leisti sulą – reiktų medžiui leisti atgauti jėgas.

Ar nepakenksime medžiui?

Aplinkos ministerijos Miškininkystės skyriaus vyr. specialistas Zbignevas Glazko GRYNAS.lt atskleidė, kad nėra griežto sulos leidimo reglamentavimo. Anot jo, Lietuvoje sulos leidimas yra mėgėjiškas. Ją, pašnekovo teigimu, dažniausiai leidžia „vyresnio amžiaus pamiškių gyventojai kukliems savo poreikiams“.

Pasak Aplinkos ministerijos specialisto, leidžiant sulą medis minimalų poveikį vis tiek patiria: „Medžiui žala yra daroma, tačiau ji labai nedidelė. Techninė žala – sulos leidimo vietoje gali įsimesti medieną pūdantys grybai. Dėl mechaninio pažeidimo atsiranda medienos paraudimai ar pajuodavimai. Fiziologine prasme sulos leidimas medžiui gal kiek ir žalingas (sulos leidimo metu medis gal kiek ir apsilpsta), tačiau didesnio pavojaus jo gyvybingumui nesukelia,“ - teigė pašnekovas.

Tačiau čia pat jis įžvelgė ir etinę problematiką. Anot jo, sunku pateisinti veiksmą, kurio metu žalojamas medis: „Etikos požiūriu sulos leidimas žalojant medį, manyčiau, nelabai pateisinamas. Žalojamas gyvas medis – sulos leidimo vietos „apsiašaroję“, indai, ar kitos priemonės, į kurias leidžiama sula, iš toli matosi.“