Karlas Jungas šiuos bazinius instinktus vadino archetipais. Taigi kiekviename iš mūsų yra dvipolis „mokytojo-mokinio“ archetipas, kaip „tėvo-sūnaus“ arba „motinos-dukros“ – tai yra „vado-sekėjo“ archetipo atskiras atvejis.
Gebėjimo mokytis šaknys
„Mokytojo-mokinio“ archetipo pavadinimas rodo, kad sėkmingai veikia tik mokymasis, sujungtas su mokymu. Abu šio archetipo poliai vienas kitą papildo, ir, jei vienam jų nesuteikiama galimybių vystytis, kitas nekontroliuojamai išauga ir sukelia individui psichinių, o vėliau gal net ir fizinių problemų.
„Mokytojo-mokinio“ archetipas išbalansuojamas tuomet, kai kontaktuoja du individai, kuriuose šie archetipai yra linkę išsibalansuoti priešingomis kryptimis. Ypač tai ryšku, kai viename individe yra labai išsikerojęs „mokytojo“ polius. Toks individas mano esąs visažinis, neklystantis, visagalis ir nekeičia nuomonės, net kai iš tiesų klysta. Jis kitiems asmenims primeta savo pasaulėžiūrą kaip vienintelę ir neginčijamą tiesą ir reikalauja jų besąlygiško paklusimo. Diskusijos ir alternatyvių nuomonių apraiškos jam nepriimtinos. Toks įvaizdis savaime arba per jėgą išstumia „mokytojo“ polių kitame individe. Be „mokytojo“ poliaus šis individas tampa bejėgiu ir dar labiau priklausomu nuo išorinio „mokytojo“. Tai suvokiančio pirmojo individo „mokytojo“ polius dar labiau tarpsta. Taip vyksta grandininė reakcija ir „mokytojo-mokinio“ archetipo išbalansavimas tiek pirmame, tiek ir antrame individe.
Ši situacija pasitaiko bet kokiuose nelygiateisių žmonių tarpusavio kontaktuose: vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų, darbdavio ir pavaldinio, valdininko ir interesanto, pardavėjo ir pirkėjo, bet ji ypač ryški mokykloje. Taip yra todėl, kad daugumos nemalonių kontaktų įmanoma išvengti, o mokiniai su mokytojais susiduria kasdien ir negali pasirinkti nei kontakto trukmės, nei intensyvumo. Diskusijų ir kitokios nuomonės nepripažįstantys mokytojai mokiniuose nuskurdina „mokytojo“ polių ir suaugę šie tampa manipuliuojamų, savo individualios nuomonės neturinčių asmenų minia – toks, matyt, ir yra tikrasis civilizuotos švietimo sistemos tikslas.
Civilizuota mokymo sistema
Dabartinė mokymo sistema visame civilizuotame pasaulyje yra sudėliota vienodai, nepriklausomai nuo regiono ar kultūros, o skirtumai iš tiesų yra tik regimieji, bet esmė yra tokia, kad kiekvieną mokyklą apibūdina toks teiginys:
Informacija joje skleidžiama tik iš vieno mokytojo didelei mokinių grupei.
Skiriasi tik skirtingų mokyklų darbo metodai ir priemonės. Lietuvos švietimo sistema nėra kažkuo išskirtinesnė nei kitų valstybių. Ji nėra nei blogesnė, nei geresnė – jos visos vienodai neefektyvios.
Kertiniai akmenys, ant kurių stovi dabartinė civilizuoto pasaulio švietimo sistema, tai prievarta:
- Priverstinis lankomumas – tai daroma fizine, ekonomine, psichologine, apgaulės arba visuomenės spaudimo jėga.
- Priverstinis užimtumas – asmuo privalo tam tikru metu ir tam tikrą laiką užsiimti kitų nurodyta veikla, nepriklausomai nuo savo norų ir susidomėjimo.
- Priverstinė niveliacija – asmuo privalo būti mokomas vienodų dalykų, nepriklausomai nuo polinkių ir gebėjimų.
- Priverstinė kolektyvizacija – mokymo grupės formuojamos pagal formalius faktorius, neatsižvelgiant į grupių narių esamus ar galimus interesus, polinkius ir gebėjimus.
Šios keturios kertinės nuostatos sukelia pasipriešinimą bet kokio individo psichikoje. Negalėdamas pasirinkti nei mokymosi laiko, nei temų, nei trukmės, nei intensyvumo nei aplinkos, individas maištauja. Maištas dar labiau išryškėja didelėse grupėse (mano pastebėjimais, didesnėse nei 5 individų). Iš to kyla visos kitos mokyklų problemos: nepaklusnumas, nepažangumas, patyčios, psichologinė prievarta ir smurtas tarp mokinių, psichologinė prievarta ir smurtas tarp mokinių ir mokytojų, depresija, savižudybės ir žudynės.
Skirtingose šalyse skiriasi tik metodai tvarkytis su šiomis problemomis. Buvo prigalvota įvairiausių metodų, kaip „pagerinti“ mokymo procesą, visi šie pagerinimai apjungtai vadinami pedagogika, o šiuolaikinių technologijų amžiuje šių metodų įvairovei ribų nėra. Dažniausiai taikomas psichologinis gniuždymas ir gradacinis spaudimas, visą maištingumą nukreipiant į konkurenciją tarp mokinių. Tai palyginti efektyvus ir regimai minimaliai destruktyvus metodas, todėl civilizuotą švietimo sistemą galima vadinti konkurencine. Bet yra esminis visas civilizuotas mokyklas vienijantis faktorius:
Jokios metodikos, programos ar priemonės per visą civilizacijos istoriją nedavė norimo rezultato.
Rezultatas būna tik toks, kad iš vienų problemų atsiranda kitos – dar didesnės: iš nepaklusnumo atsiranda smurtas, iš nepažangumo – depresija ir savižudybės, iš smurto ir prievartos – žudynės.
Praeities ir ateities mokymosi modelis
Dabartinė civilizuota švietimo sistema neišpildo jai keliamų reikalavimų, bet buvo sistema, kuri tai įgyvendindavo – tai instinktyvioji, gamtos sukurta mokymosi sistema. Jos apraiškų galima rasti gyvūnų pasaulyje.
Nuo pat gimimo jaunikliai pradeda mokytis iš tėvų ir iš kitų jauniklių. Jie tai daro niekieno neverčiami, savo noru, vedami smalsumo. Jie mokosi ne to, ką tėvai mano esant naudingą, bet to, kas jiems atrodo reikalinga. Kaip gali jaunikliai mokytis, jei jų niekas nemoko ir neverčia mokytis? Jie stebi ir bando atkartoti, o stebi todėl, kad laiko stebimą individą autoritetu. Autoritetu asmuo laikomas tiesiog kažkokį kitiems individams svarbų veiksmą atlikdamas geriau nei visi. Kiti taip pat nori būti autoritetais, todėl nori mokytis iš geriausio ir šliejasi prie jo, stebi jį, bando atkartoti jo veiksmus, o autoritetas mėgaujasi dėmesiu ir demonstruoja savo sugebėjimą.
Svarbu yra tai, kad autoritetas nėra amžinas, kitam individui pradėjus veiksmą atlikinėti geriau, visi kiti, įskaitant ir pirmąjį autoritetą, pradės kopijuoti jį, ir taip pirmasis autoritetas taps paprastu sekėju. Taip įgyvendinamas mokymasis ir mokymas viename individe – tai du neatsiejami archetipo poliai.
Kaip matyti, instinktyviąją, gamtos mokymosi sistemą galima vadinti kooperatyviąja. Ji visiškai nėra pagrįsta geranoriškumu, bet tiesiog abipuse nauda. Šioje vietoje žinių, gebėjimų slėpimas nuo kitų neduoda jokios naudos, nes žinantis negauna dėmesio, o nežinantis – žinių. Iš čia kyla pagrindinis instinktyviosios mokymo sistemos teiginys:
Pripažinimas yra pagrindinė mokymosi varomoji jėga.
Taigi dabar jau galim įvardyti instinktyvios mokymosi sistemos kertinius akmenis. Tai yra:
- Individualizmas – kiekvienas individas pats pasirenką, ką nori mokytis.
- Laisvė rinktis mokymosi laiką, vietą, trukmę, intensyvumą bei kompanjoną.
- Dvipoliškumas – „mokymosi“ ir „mokymo“ polių tolygus vystymasis.
- Individo gebėjimų pripažinimas.
- Gradacijos nebuvimas – individo nesėkmės nėra akcentuojamos.
Ilgainiui civilizuota mokymo sistema žlugs, o jos vieton grįš instinktyvioji, evoliuciškai pagrįsta, pasąmonėje užkoduota, gamtos mokymosi sistema.