Miltuoti ir riebaluoti „žuvų piršteliai“, arba pusė menkės už visos kainą

Greičiausiai nesuklysiu teigdamas, kad daugeliui mūsų yra tekę išgyventi laikotarpį, kuomet kišenėje švilpauja vėjai, o skrandis visą dieną nepatenkintai urzgia. Ne veltui modernioje tautosakoje klaidžioja dešimtys anekdotų, kuriais pašiepiamas mokslus „graužiančiųjų“ sugebėjimas itin taupiai pavalgyti.

Tačiau laikai keičiasi: bandelę su kefyru pakeitė žuvies piršteliai ir kiti pusgaminiai, vietoje stipendijos studentai laukia tėvų paramos, o anekdotai liko, nes nepašmaikštavus sunku jaustis oriai, kai prasimaitinimui turi vos kelis litus per dieną.

Ne viskas taip jau linksma žinant, kad „studentiškas“ racionas taip pat yra ir dažnos šeimos kasdienybė, na o mūsų pensininkai neretai ir apie studentišką maistą gali tik pasvajoti. Be to, anokia paslaptis, kad kuo pigesnis maistas, tuo daugiau nepatogių klausimų dėl jo kyla. Taigi šiandien nutariau prisiminti laikus, kai ir mūsų šeimai teko pragyventi už 400 litų, bei pasidairyti po parduotuvių lentynas. 

Autorius

Žuvies faršas (arba kapota žuvis), krakmolas, augaliniai riebalai, kartais sojos baltymai, na ir įvairūs maisto priedai spalvai ir skoniui suteikti ar sustiprinti, o taip pat konsistencijai išsaugoti. Ir visą tai apvilktą į tešlą.

Žuvies geriausiu atveju - pusė masės

Pirma, kas krito į akį buvo įvairūs pusgaminiai. Žuvies piršteliai ir kepsneliai, koldūnai, „krabų“ lazdelės. Apie pastaruosius jau rašėme, apie koldūnus pakalbėsime vėliau, o štai šiandien pasidairykime po žuvų pirštelių „pasaulį“ .

Apie tai, kad sušaldžius maistą jį galima saugoti ilgą laiką, žmonija žino jau nuo gilios senovės, tačiau iki 1923-ųjų, kuomet buvo pagamintas pirmasis buitinis šaldytuvas, tokiu būdu išsaugoti produktus galėjo nebent tolimos šiaurės gyventojai. Tad tikroji šaldyto maisto „revoliucija“ prasidėjo, kuomet buvo sukurtos pramoninio šaldymo technologijos. Būtent šių technologijų populiarintojas, patentų savininkas ir investuotojas Clarencas Birdseye'us 1956 m. pristatė žuvies pirštelius.

Pati pirštelių gamybos technologija nėra sudėtinga. Žuvies faršas (arba kapota žuvis), krakmolas, augaliniai riebalai, kartais - sojos baltymai, na ir įvairūs maisto priedai spalvai ir skoniui suteikti ar sustiprinti, konsistencijai išsaugoti. Ir visą tai įvilkta į tešlą. Dažniausiai piršteliams gaminti naudojama menkės filė, tačiau gali būti ir menkesnės vertės žuvys. Be to, neverta pamiršti, kad žuvies piršteliuose žuvis sudaro viso labo pusę, o kartais net ir mažiau gaminio masės.

Kad nepagrįstos iliuzijos dėl šio produkto išnyktų, primenu, kad vidutinė menkės filė kaina Lietuvoje siekia apie 15 litų už kilogramą. Taigi, jei gamintojas rašo, kad jo  gaminyje yra didelė procentinė dalis žuvies, o gaminio kaina yra žema, tuomet arba jis naudoja menkavertę žuvį, arba įžūliai meluoja. Pasvarstykite patys, kiek gali būti tikros žuvies piršteliuose, kainuojančiuose 7 litus už kilogramą?

Miltai, riebalai - kiek vietos lieka žuviai?

Tam, kad būtų kompensuotas tikrosios žuvies trūkumas, gamintojai imasi visokių gudrybių. Išnagrinėjus mano aptiktų žuvų pirštelių sudėtį, galiu drąsiai paneigti mitą, esą šiuose produktuose gausu sojos. Nors soja yra maisto pramonės pagalbininkas Nr.1, kai prireikia sumažinti gaminio savikainą, tačiau mano peržiūrėtose žuvų pirštelių sudėtyse jos neaptikau. Tiesa, jei sojos baltymai sudėtyje nėra nurodyti, dar nėra garantijos, kad jų gaminyje nėra.

Tačiau prisiminkime, kad žuvų piršteliai yra kelių sudedamųjų dalių gaminys, todėl žuvies trūkumą galima kompensuoti naudojant daugiau miltų. Galiausiai kad būtų sugrąžintas žuvies skonis, o tiksliau, sustiprintas žuvies likučių skonis, naudojamas garsusis mononatrio glutamatas ( E-621), kuris šiuo atveju tikrai naudojamas pagal paskirtį. Juk būtent prastesnės kokybės mėsai ir žuviai bei jos produktams pagardinti jis ir buvo sukurtas. Ir kai žuvies gaminyje žuvies telieka penktadalis, tai ir nelieka nieko kito, kaip tik ieškoti būdų padėčiai pataisyti. 

Nors augaliniai riebalai yra neatsiejama žuvies pirštelių sudėties dalis, tačiau ne visi gamintojai varginasi nurodyti vis tik su kokias riebalais turime reikalą. Štai vieni sąžiningai rašo „rapsų aliejus“ ( tiesa, nežinia, ar genetiškai modifikuotų), kiti palieka mums spėlioti, ar ne palmių riebalai pasislėpė pirštelių sudėtyje. Be abejo, palmių riebalas (būtent riebalas, o ne aliejus) nėra nuodas, tačiau nuolatinis jo vartojimas sveikatos jums tikrai nepridės.

Taupome nebent laiką

Labai džiaugiuosi, kad bent jau tipiniame prekybos centre aptikti žuvų piršteliai greičiausiai buvo be konservantų ar dažiklių, na o E-503 indeksu pažymėta tešlos kildinimo medžiaga yra cheminis mielių ir sodos derinio pakaitalas.

Tiesa, amonio karbonatas ( jis ir yra tas E-503 priedas) pats savaime yra pavojingas, nes aukštesnėje nei 60 laipsnių temperatūroje iš jo išsilaisvina amoniako dujos. Tačiau dėl to baimintis neverta, nes jos pasišalina iš produkto dar gamybos metu.

Autorius

Galiausiai kad būtų sugrąžintas žuvies skonis, o tiksliau, sustiprintas tikros žuvies likučių skonis, naudojamas garsusis mononatrio glutamatas ( E-621), kuris šiuo atveju naudojamas tikrai pagal paskirtį.

Taigi brangūs studentai ir kiti savo ar ne savo valia tapę studentiško raciono gerbėjais – žuvies pirštelius valgyti tikrai galima. Tik štai juos valgydami jus sutaupysite nebent laiką, skirtą maisto ruošimui.

Mano rastų optimalios sudėties (50 proc. žuvies) pirštelių kaina tikrai nebuvo mažesnė nei 15,50 Lt už kilogramą (menkės kaina), taigi kyla natūralus klausimas, kur čia sutaupome?