Pasigaminau vakarienę. Labai skanią. Ir daug! „Nori?“ – klausiu draugės. Ji, įjunkusi į kompiuterio ekraną papurto galvą. „Ne, ačiū...“.
Valgau. Lėtai, pasimėgaudama, apgalvodama kiekvieną kąsnį. Taip taip, galvoju apie ryžių laukus, apie juose dirbančius žmones. Apie vabalus, kurie ropinėjo po derlingą žemę. Apie saulę ir lietų. Ir sausras. Apie sunkvežimių vairuotojus, kurie vežioja produktus. Apie vadybininkus ir verslininkus. Apie prieskonių plantacijų darbininkus. Juk troškinys su pipirais! Apie fasuotojus, plušančius fabrikuose. Apie produktų pakuočių dizainerius. Apie parduotuvių kasininkus. Pamenu, kaip jogos institute mus mokė: “Valgykite tylėdami, ir nesidairydami. Jokių pokalbių.Bendraukite su savo maistu. Galvokite apie tai, iš kur jis atkeliavo ir ką daro jūsų kūnui.“
Man atrodo, šitas tylos ir kąsnių apmąstymo pratimas būtų labai gera praktika norintiems tapti vegetarais. Ką galima galvoti kemšant sultingą mėsos kepsnį? Visų pirma – apie mirtį. To gyvūno, kuris neteko gyvasties, kad taptų kažkieno šašlyku, mėsainiu, dešra ir įdaru didžkukuliams. Apie žudymą. Peiliu perpjauta gerklė? Nupurtytas galinga elektros srove? O gal tiesiog lėtai ir skausmingai nudvėsė dėl blogos priežiūros? Tada gyvūnui buvo nuleistas kraujas, nudirta oda, išdarinėti viduriai, nuo kaulų nuplėšta mėsa, kruvinomis mėsininko rankomis peiliu suraikyta į atskirus gabalus, gal net nutūpta kelių klajojančių musių. Skanaus!
Atplėšusi bulvių traškučių pakelį negaliu sustoti. Kaip narkotikas! Bet apgalvojant kąsnius, mintyse randasi ne tik bulviakasis ir kolorado vabalai... Greitas maistas. Kancerogeninės medžiagos. Plastikinis maišelis. Blogųjų riebalų kiekis. Daug druskos. Sintetiniai priedai. Skanaus!
Karšta traški pica šaltą žiemos vakarą ir geras filmas? Nesvarbu, kas ant picos – mėsa ar daržovės. Jos visada būna truputį per daug. Bet valgant ir tuo pat metu spoksant į ekrane vykstančią žavingą meilės istoriją, picos kąsniai tampa tarsi filmo prieskoniu. Ir suvokimas ateina tik tuomet, kai ranka tiesiasi paimti dar vieno gabalėlio, o tada tik apgraibomis, nežiūrėdama suprantu, kad lėkštė - jau tuščia.
„Nevalgykit skaitydami. Nevalgykit prie televizoriaus. Tiesiog valgykit...“ – prisimenu sąmoningumo pamokas. Atrodo, taip paprasta – būti čia ir dabar, susikoncentruoti į vieną darbą. Bet kartais, pavyzdžiui, net skaityti kažkaip lengviau, jei po ranka kokia lengva užkandėlė. Arba kramsnoti iš nuobodulio. Kimšti skubant, užsimirštant, prie kompiuterio. Einant gatve sukirsti sumuštinį. Valgyti stovint, kalbant telefonu. Ar tuomet išlaikomas ryšys su maistu ir jo poveikiu kūnui?
Man jau bebaigiant vakarienę draugė pakelia akis nuo kompiuterio. „Ar galiu?“ – klausia, šaukštu kėsindamasi į kone tuščią mano lėkštę. „Ne!“ – sakau. „Nes yra tokia „Paskutinio kąsnio taisyklė“ . Jis – mano!” Bičiulė pasukinėja pirštą prie smilkinio. Aiškinu toliau: nesuvalgiusi paskutinio kąsnio jausčiausi alkana. Lyg palikusi nebaigtą darbą…
Dargi, pasiliekant gardžiausią gabalėlį pabaigai, reiškia jog reikės suvalgyti visą lėkštės turinį. Nepaisant savo sotumo jausmo stebėjimo, ir to, jog pirma teks kimšti kažką vidutiniškai skanaus vien tam, kad pabaigoje būtų galima pasigardžiuoti?
„Tai tas paskutinis kąsnis – skaniausias?“ – nesupranta bičiulė. Paskutinis kąsnio taisyklė reiškia, jog valgau atsakingai – į lėkštę įsidėjau tiek, kiek ketinu suvartoti. Bendrauju su savo maistu, galvoju iš kur jis atkeliavo, ir iki galo pabaigiu šventą ir atsakingą darbą – valgymą.