Lizdo simbolis ir jo esmė
Vilniaus etninės kultūros centro organizuojamos pavasario lygiadienio šventės idėjos autorė ir dainininkė Julija Ikamaitė GRYNAS.lt pasakojo, kad šių metų pavasario lygiadienio šventė bus kaip įžanga į rudens lygiadienio temą, skirtą likimo lėmėjai Laimos deivei.
„Šios deivės prototipas yra paukštis. Ji atskrenda ir išskrenda paukščio pavidalu. Šiais metais pagrindinis simbolis Šventaragio slėnyje bus milžiniškas šviečiantis „lizdas“ su įvairiais gimtiniais simboliais – nuo visiškai senų baltiškųjų simbolių iki bažnyčių ant „lizdo“, - pasakojo idėjos autorė.
„Visas Šventaragio slėnis yra nupėduotas deivės Paukštės pėdutėmis, o „Lizdas“ yra vienintelis objektas, kurį kuria išimtiniai vien tik Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai. Lizdas yra 6 metrų skersmens – milžiniškas kabantis objektas tarp medžių, skirtas nakčiai. Tai yra šviečianti skulptūra. Lizde yra visokių paslapčių. Lizdo puošmena – jo karūna, ant lizdo viršaus yra „augančios“ Vilniaus bažnyčios ir bokštai, kurias sukūrė trylikamečiai žmonės, menų mokyklos auklėtiniai“, - renginio programos detalėmis dalijosi J. Ikamaitė.
Ji aiškino, kad lizdas kaip simbolis pasirinktas neatsitiktinai. Kadangi lygiadienis yra dienos ir nakties pusiausvyra, jaunimas kiekvienais metais meta burtą, kad šviesa imtų viršų. „Lizdas yra kaip sąmoningas atsiskyrimas nuo chaoso, kaip gimtinės simbolis, kuriame yra viskas – ir probaltiškas kodas, ir žalčiai, viskas, kas suvokiama kaip tam tikras kultūrinis sluoksnis“, - dėstė menininkė.
Kam skirta ugnis?
Pavasario lygiadienis – data, kuomet diena susilygina su naktimi, tamsa užleidžia vietą šviesai. Nuo šios dienos žemdirbiškoje tradicijoje buvo pradedami skaičiuoti Naujieji metai.
„Pavasario lygiadienis yra taškas, kuomet vėl prasideda visas metų ciklas. Velykų kiaušinis simbolizuoja kosmosą, pradžių pradžią, o ugnis reiškia pradžią, švarą. Turime du labai svarbius dalykus – ugnį slėnyje ir ugnį ant kalno. Kviečiame žmones ateiti su fakelais – suformuoti gyvą Čiurlionio paveikslą – užsilipti į Stalo kalną, kur bus įžiebta ugnis pačiu archajiškiausiu būdu. Bus giedamos sutartinės, ugnimi galima praustis, prašyti jos džiaugsmų. Fakyrai visa tai verčia šokiu - nuo šitos ugnies užsidega savo žaislus ir šoka žmonėms. Tai yra užburiantis reginys“, - pasakojo J. Ikamaitė.
Tikslas – užpildyti žinių spragas
Pašnekovės teigimu, pavasario lygiadieniai žvelgiant į mūsų senolių tradicijas, konkrečios paminėjimo formos neturėjo. „Ta šventė turi labai daug erdvės kūrybinei veiklai. Čia galime pakankamai kūrybiškai veikti. Kiekvienais metais galime ieškoti tam tikrų mitologinių vaizdinių, kurie yra labai plačioje kūrybinėje erdvėje. Per Velykas yra labai konkretus ritualas ridenti kiaušinius, šlakstytis vandeniu. Pavasario lygiadienyje turime daugiau erdvės savo išradimams, neprisirišant prie tradicijos“, - aiškino menininkė.
Jos teigimu, mokyklose vaikams labai trūksta informacijos apie mūsų etninį tapatumą, absoliučiai visur matome kosmopolitizmą: „Turime visuomenę, kuri mažą tautą su didžiulėmis galimybėmis veda link išnykimo. Tokios šventės suburia žmones ir labai ryškiai jaučiame bangos efektą, kai draugas kviečia draugą, o visi susirinkę į vieną erdvę jaučia bendrumą“, - sakė menininkė.
Paklausta, ar mūsų senoliams daug reiškusias šventes turime teisę adaptuoti šiuolaikiniam žmogui, jas keisti ir transformuoti, J. Ikamaitė teigė, kad tai daryti tinkamai galima tik tuomet, kai gerai pažįstamos tradicijos: „Modernizuoti reiškia labai gerai išmanyti pagrindus. Jeigu gerai išmanoma gelmė, turimos tvirtos žinios, modernizavimas nieko nekeičia ir nesugadina – keičiasi tik formos. Kūčios, Velykos kad ir kaip į jas bežiūrėtum yra neišraunamos šventės. Gali būti, kad forma keičiasi į prastesnę arba į gilesnę. Jeigu tokių dalykų imasi žmonės, kurie yra išsilavinę, surenka panašiai jaučiančią žmonių grupę, sudėjus muziką, šokius, vizualinius vaizdus – galima sukurti šventę, kuri atrodys visiškai naujai, gyvai“, - sakė menininkė.