Tiesa, gamtos entuziastų Lietuvoje būta ir anksčiau – kad ir didikai Tyzenhauzai ar Tiškevičiai, turėję paukščių kolekcijas. Tačiau tai neturėjo mokslinio pavidalo. T. Ivanauskas buvo pirmasis biologas Lietuvoje, gamtai pradėjęs dygsniuoti mokslo rūbą. Jam teko viską kurti ir duoti pradžią biologijos mokslui mūsų šalyje.
Su sodiečiais dalijosi įskiepiais
„Pas jį nuolat atvažiuodavo žmonės prašyti obelų įskiepių ir jis su visais dalindavosi. Vos randa kokią naują serbentų ar kitokių vaiskrūmių, vaismedžių veislę, jau, žiūrėk, ją platina sodžiuose. T. Ivanauskas stengėsi skleisti kiekvieną atradimą, kiekvieną naujovę, gilinti žmonių žinojimą“, – prisimena dar vienas jo mokinys ir kolega gamtos mokslų daktaras profesorius Petras Zajančkauskas.
Gimė dabartinėje Baltarusijoje
T.Ivanauskas 1882 metais gimė Lebiodkoje, Varanavos valsčiuje (dabartinė Baltarusija). Dar gyvendamas Lebiodkos dvare būsimasis mokslininkas pažinojo daugelį paukščių. Iš tėvo išmoko medžioti, preparuoti ir gaminti iškamšas, sudarinėti zoologinius ir botaninius rinkinius.
1909-siais baigė Sorbonos universiteto (Paryžiuje) Gamtos – istorijos fakultetą. Tais pačiais metais įstojo į Peterburgo universitetą. Po metų jį baigė ir gavo gamtos mokslų 1-ojo laipsnio diplomą. 1910 -siais Peterburge T. Ivanauskas įkūrė Gamtos mokslų vaizdinių priemonių laboratoriją „Zootom”. Čia ruošė zoologijos, botanikos, anatomijos, mineralogijos preparatus. Vasaros metu keliaudavo po Lietuvą rinkdamas medžiagą preparatams.
1918-siais grįžo į Lietuvą ir kartu su žmona Honorata Varėnos rajone įkūrė pradinę lietuvišką mokyklą. Joje ir mokytojavo. Vėliau iš ten į Kauną parvežė nemažą kolekciją paukščių – tai buvo zoologijos muziejaus pradžia.
Skatino mylėti gamtą
„Būdamas septintokas, parašiau laišką T. Ivanauskui į Obelynę. Jame išdėsčiau radęs perintį paukštį, aprašiau kitus paukščius. Mažai tikėjausi gausiąs atsakymą. Bet vieną dieną paštininkas į Gudelių kaimą Marijampolės rajone man atneša siuntinį. Ant jo – T. Ivanausko ranka užrašytas mano adresas, o viduje – dvi knygos ir laiškas. Viena – kalendorius apie metų ciklą, antroji – „Mano augintiniai”.
Vadinasi, būdamas aštuoniasdešimt aštuonerių, profesorius ėjo į centrinį Kauno paštą, kad išsiųstų siuntinį į kaimą kažkokiam vaikui. Nežinodamas, ar iš to vaiko kas nors išvis išeis…Štai ką reiškia bendrauti, populiarinti savo sritį. Ar daug yra šiandien mokslininkų, kurie eitų į centrinį paštą tokiu menku reikalu? O paskui skundžiasi, kad jo dalyku niekas nebesidomi. T. Ivanauskas ėjo pačiu teisingiausiu keliu – sudominti, paaiškinti, skleisti. Jis suprato, jog užsidaryti siaurame rate su savo žiniomis, dalintis jomis tik su studentais, būtų neteisinga“, – epizodą iš vaikystės prisimena šiandien garsus gamtininkas Selemonas Paltanavičius.
„Iki Tado Ivanausko biologija Lietuvoje išvis nebuvo dėstoma, todėl žinias apie mūsų šalies gamtą žmonės tiesiog gaudyte gaudydavo. Kadangi T. Ivanauskas sugebėdavo dar ir įdomiai jas pateikti, pasiklausyti ateidavo ne tik studentai, bet ir visas būrys kauniečių. Jo paskaitų maniera buvo ypatinga – pirmiausia, vaikštinėdamas po kambarį, ruošdavosi – apmąstydavo, ką pasakys klausytojams. Vėliau auditorijai gyvai pasakodavo tai, ką žinojo pats – niekada neskaitė iš užrašų“, – taip T. Ivanausko dėstytojavimą prisimena R. Kazlauskas.
Kolegoms leido atsiskleisti
„Su T.Ivanausku teko daug bendrauti. Jis mokslininkui leido savarankiškai dirbti. Tas savarankiškumas daug davė. Toks pasitikėjimas įpareigoja, daug išmoksti. O profesoriaus pasitikėjimą įgyti būdavo labai sunku. Jis buvo reiklus, pricipingas. Mokėjęs daug kalbų T. Ivanauskas buvo nepakeičiamas mokytojas. Galėjo skaityti įvairios literatūros, žinojo apie kitų šalių mokslininkus. Ne sykį mane nukreipė stažuotis pas garsiausius to meto mokslo žmones. Iš to turėjau daug naudos“, – prisimena T. Ivanausko mokinys P.Zajančkauskas.
Gamtosaugos pradininkas
T. Ivanauskas laikomas gamtosaugos pradininku ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Jis buvo vienas pirmųjų, prakalbęs apie žalą gamtai ir raginęs saugoti retas rūšis, neniokoti aplinkos.
Pasak P.Zajančkausko, net ir profesoriaus T. Ivanausko paskaitos visada būdavę paremtos gamtosaugos idėjomis. Jis griežtai pasisakė prieš trąšų naudojimą, kėlė vėžių nykimo upeliuose klausimą. T. Ivanausko dėka buvo įrengtos dar ir šiandien tarnaujančios apsauginės juostos, kad trąšos nepatektų į ežerus.
„T. Ivanauskas sakydavo, jog technika negali sustoti, tačiau žmogus turi suprasti, jog gamtą reikia išsaugoti, o jei tai neįmanoma, perkelti rūšis ten, kur joms netrukdys žmogus“, – prisimenaa P.Zajančkauskas.
T.Ivanauskas yra ir vienas Gamtos stoties, Kauno botanikos sodo, Vytauto Didžiojo universiteto įkūrėjų. Jis organizuodavo mokslines ekspedicijas, rengdavo paukščių, medžių sodinimo dienas su studentais, vaikais.
„T. Ivanauskas rasdavo kalbą ir su paprastais žmonėmis, ir su mokslininkais. Žinoma, būdamas bajoriškos kilmės turėjo ir bajoriško „onaro“. Buvo išdidus žmogus. Sykį pas jį atvažiavo ornitologai iš Maskvos. „Tamsta, prašom ateiti pietų. Aš kviečiu“, – pasakė man tada profesorius. Priėjęs prie vartų, norėjau praleisti vyresnį kolegą, kurio T.Ivanauskas nemėgo. Jūsų aš nekviečiau! “, – šiam mestelėjo T.Ivanauskas ir to kolegos neįleido. Bajoriškas charakteris…“, – prisimena P.Zajančkauskas.
Buvo ir medžiotojas
Kaip įmanoma suderinti gamtininko, gamtosaugininko ir medžiotojo veiklą? Vis dėlto, T.Ivanauskas buvo ir medžiotojas. P.Zajančkausko teigimu, medžiotoju mokslininkas tapo ne šiaip sau, o siekdamas pakelti medžioklės kultūrą, sėti supratimą apie teisingą, pusiausvyros neiškreipiančia medžioklę. Jis įkūrė „Taisyklingos medžioklės bei žvejybos“ draugiją, kuriai pats vadovavo.
„Jis ir man nupirko šautuvą. Nes manė, jog kiekvienam gamtininkui jis būtinas. Sykį prie universiteto išgirdau nepažįstamą pukštelio čiulbėjimą. Papasakojau apie tai profesoriui. „Vaikeli, tu jį nušauk“, – paliepė jis man tada. Taip buvo atrasta šiaurinė pečelinda“, – apie netikėčiausius būdus gamtai tyrinėti drauge su T. Ivanausku pasakoja R.Kazlauskas.
Be gamtos, T.Ivanauską domino ir politika – su kolegomis jis neretai leisdavosi į karštas diskusijas politinėmis temomis. Garsusis gamtininkas niekada nepamiršo ir savo šaknų – daugelį metų jis iš savo lėšų užsakinėjo lietuviškus laikraščius, žurnalus Baltarusijoje likusiems lietuviams.
Truputis faktų
Kartu su bendraminčiais įkūrė Gamtos tyrimų stotį, „Taisyklingos medžioklės ir žvejybos draugiją“, redagavo žurnalą “„Medžiotojas“.
Buvo vienas Aukštųjų kursų kūrėjų, kur buvo vienas iš lektorių bei Gamtos skyriaus vedėjas. T.Ivanauskas taip pat yra vienas iš dabartinio Vytauto Didžiojo universitetaso įkūrėjų, šio universiteto Matematikos – gamtos fakulteto profesorius, Zoologijos ir lyginamosios anatomijos (nuo 1929 m. Zoologijos katedros) vedėjas.
1929-siais suorganizavo pirmąją kailinių žvėrelių augintojų akcinę bendrovę ir įkūrė kailinių žvėrelių fermą Obelynėje. 1929-siais. Ventės rage įkūrė ornitologinę stotį, 1937-siais drauge su kitais įsteigė Žuvinto rezervatą. Vienas iš 1938-siais įsteigto Kauno zoologijos sodo kūrėjų.
T.Ivanauskas profesoriavo Vilniaus universitete, buvo Zoologijos katedros vedėjas, Vilniaus universiteto Miškų mokslų fakulteto profesorius, Vilniaus vidurinės miškų mokyklos dėstytojas. Lietuvos mokslų akademijos Biologijos instituto direktorius. Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų apsaugos katedros (vėliau Miškininkystės katedra) profesorius, vėliau šios katedros vedėjas. Kauno medicinos instituto profesorius, Bendrosios biologijos katedros vedėjas. Vilniaus universiteto Zoologijos katedros profesorius. Kauno medicinos instituto Bendrosios biologijos katedros profesorius.
1922-siais T. Ivanauskui suteiktas profesoriaus pedagoginis mokslo vardas, 1922-siais –Padujos (Italija) universiteto Garbės daktaro laipsnis. 1940-siais suteiktas gamtos mokslų daktaro laipsnis, o 1941-siais T.Ivanauskas išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu. 1945-siais T. Ivanauskui suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo vardas.
Inkilų dieną bus prisimenamas garsiausias Lietuvos gamtininkas
Kovo mėnesį Lietuvoje organizuojama Paukščių dienos šventė, kuri šiais metais skirta paminėti jos sumanytojui ir iniciatoriui, iškiliam gamtininkui prof. Tadui Ivanauskui pagerbti.
Paukščių diena Lietuvoje pirmą kartą buvo švenčiama prieš 90 metų –1923 m. Tuomet jas organizavo vienas iš žinomiausių Lietuvos gamtininkų prof. T. Ivanauskas. Nuo to laiko beveik kiekvieną pavasarį švenčiama Inkilų diena – urėdijos, pedagogai, gamtos mylėtojai gamina ir į medžius miškuose bei parkuose kelia paukštelių namus.
Generalinė miškų urėdija, kaip ir kasmet, šį pavasarį visoje Lietuvoje organizuoja Inkilų dieną. Siekiant, kad ši visuomeninė akcija būtų kuo populiaresnė, šiemet bus gaminami ne tik inkilai, bet vyks gražiausių sparnuočių nuotraukų konkursas – „Paukščiai mažieji draugai“. Konkurso nugalėtojai bus apdovanoti kovo 25 d. T. Ivanausko zoologijos muziejuje vyksiančios šventės metu, veiks gražiausių darbų paroda, o gražiausi inkilai bus iškelti Kauno zoologijos sode.
„Norime deramai paminėti gamtos mylėtojo Tado Ivanausko nuveiktus darbus, todėl šiemet visuomeninę akciją skiriame jo atminimui. Šio žmogaus entuziazmas gerokai prisidėjo prie gamtos išsaugojimo ateinančioms kartoms, todėl norime jį pagerbti besirūpindami gamta ir gyvūnais“, - sako generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas.
Inkilų diena šiemet, kaip ir kasmet, organizuojama visose 42-ose miškų urėdijose. Tradicija tapusioje šventėje dalyvaus moksleiviai, įvairios visuomeninės organizacijos, gamtos mylėtojai. Didysis inkilų kėlimas vyks kovo 18 d. visoje Lietuvoje.
