Žmonėms, nepažįstantiems vaistinių augalų, žolininkė pataria jų nerinkti, bet gerai žinomų žolių verta parsinešti: „Maistinės žolelės, kurias galima rinkti be baimės, yra garšvos, žliūgės, kiaulpienės. Jos labai tinka salotoms. [...] Dabar sužėlė balandos, kurios tinka net gaminant desertą. Labai skanu balandas užpilti burokėlių rūgštymu ar kopūstų sultimis.“
– Ką patartumėte tiems, kurie nėra žolių ir vaistažolių žinovai, bet nori jų prisirinkti?
– Jei žmonės alergiški, jaučia, kad kutena nosį, į pievas dabar geriau neiti arba eiti labai atsargiai. O kiti eiti gali drąsiai. Vis dėlto pievoje nereikėtų rinkti visko iš eilės, ypač jei žolelių nepažįsti. Vienos žolės yra maistinės ir jų tikrai galima suvalgyti daugiau. O su vaistinėmis reikia elgtis atsargiai. Norint jas rinkti, reikia turėti žinių. Tačiau knygos pavartyti neužtenka – reikėtų pasivaikščioti su botaniku, biologu ir tik paskui gautomis žiniomis naudotis.
Maistinės žolelės, kurias galima rinkti be baimės, yra garšvos, žliūgės, kiaulpienės. Jos labai tinka salotoms. Nepamirškime ir prieskoninių augalų – petražolių, česnakų. Dabar sužėlė balandos, kurios tinka net gaminant desertą. Labai skanu balandas užpilti burokėlių rūgštymu ar kopūstų sultimis. Tada turėsite rūgštesnę šaltą „lapienę“, kurią galima valgyti, pavyzdžiui, su bulvėmis. Toks valgis sveikas ir saugus.
– Su kuriomis vaistinėmis žolelėmis reikia būti atsargiems?
– Pati nuodingiausia yra ugniažolė, jos į maistą dėti negalima ir labai atsargiai vartoti net kaip vaistą. Žmonės mano, kad ugniažolė – labai gerai, nes valo, pavyzdžiui, kepenis. Bet, jei netinkamai valgome ir gyvename, kažkokia žolelė organizmo neišvalys. Nereikėtų juokauti ir su jonažole, gerti daug jonažolių arbatų. Nors jonažolė gydo 99 ligas, bet ji – vaistinis augalas, todėl būtina žinoti, ar mums jos reikia, ar ne.
– Gali būti saldus, gali būti rūgštus – visi skoniai mums reikalingi. Kartus skonis yra karalius, bet kartaus deserto daug nesinorėtų. Taigi saldus desertas bus, jei į jaunus susmulkintus balandų lapelius įbersite mirkytų razinų. Taip pat jas galima maišyti su vynuogėmis. O man skanu rūgščiai – su raugintais burokėliais ar jų rūgštymu.
– Kuo mums naudingos mėtos?
– Mėtų mes esame labai turtingi, vieni žino 11, kiti – 13 mėtų rūšių. Trupučiuką skiriasi ir jų skonis. Miškinės mėtos mūsų šalyje retos ir įrašytos net į raudonąją knygą. Bet Lietuvoje prie pelkių, balų labai daug vandeninių mėtų. Beje, šis pavadinimas kilęs nuo senovės graikų nimfos Mintės vardo. Mėta, kaip ir Mintė, pilna gerų savybių.
Šis augalas atpalaiduoja spazmus, skatina šlapimo ir tulžies išsiskyrimą, plečia kraujagysles, veikia raminamai. Liaudies medicinoje ji buvo vartojama nuo peršalimo ligų, karščiavimui ir net galvos skausmui slopinti. Dėl to mūsų senoliai per amžius naudodavo mėtas: pilvą suskaudo – mėta, sukarščiavo, kosulys – mėta. Visur mėta. Tačiau atsargiai reikia elgtis su eteriniais mėtų aliejais. Ypač tai svarbu žinoti nėščioms moterims, alergiškiems žmonėms.
Švieži ir džiovinti mėtų lapai gali būti naudojami kaip prieskoniai, jais galima gardinti net salotas ir mišraines. Iš šviežių arba džiovintų vandeninių mėtų verdama labai kvapni arbata. Beje, per Rasų šventę būdavo sutaisomas viralas iš aplink augančių žolynų, į kurį visada buvo beriamos mėtos.
Mėtos pagerina desertų skonį, tinka su jogurtu, rūgpieniu. O ypač skanu mėtos su braškėmis. Keptuvėje išlydykite trupučiuką sviesto ir sudėkite pusiau perpjautas braškes. Kai pamatysite, kad braškės išsileidžia, bėga sultys, pridėkite mėtų. Labai skanu. Jei nenorite ar neturite mėtų, vietoj jų tinka čiobreliai. Šis padažas labai tiks ryžių, žuvies patiekalams.
Net kai einate maudytis, į vonią galima prisiberti džiovintų vandeninių mėtų. Eterinis mėtų aliejus puikiai atbaido uodus. O anksčiau džiovintų mėtų buvo dedama į aruodus, nes jos atbaido peles ir žiurkes.