Skaitykite 5braskės.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
Jos raukosi nuo draugių maisto kvapo, svečiuose pareiškia nevalgančios to ir ano, liepia tau laikytis dietos, bruka žaliavalgiškus kokteilius, ajurvedinės mitybos knygeles, atskaito paskaitas apie vegetarizmą ir veganizmą, kai valgai kepsnį, purkštauja, kai geri kavą ir šnibžda apie baltąją mirtį pamačiusios cukrinę. Arba atvirkščiai – vos pasidžiaugi, kad metus nevalgai mėsos, beria ligų, kuriomis jau turėtum sirgti, pavadinimus.
Ko jos ten ieško svetimose lėkštėse? Ir kodėl, aptikusios ką nors ne pagal planą, burba, atskaito pamokslą, bemaž ima trypti kojomis?
Prisipažinsiu, aš esu taiki, ne per liesa, ne per apvali, suvienyti skonį ir sveiką maistą bandanti, bet kartais šokoladus, kugelius ir kruasanus naikinanti moteris. Kartais mažinu mėsą ir kavą, nors vėliau neapsižiūrėjusi padauginu druskos ir picos, lakstau į tualetą mėgindama išgerti reikiamą kiekį vandens ir graužiu žalią morką, tik, būna, nevalingai ištiesiu ranką į šokoladinį keksą. Mėgstu gaminti ir šiuo požiūriu labiau norėčiau šlietis prie tikras puotas rengiančių, maisto kultūrą puoselėjančių, bet nestorėjančių prancūzių, negu prie liesų, piktų maisto policininkių, vaišinančių svečius duoniukais ir cukinijų salotomis.
Pastaruoju metu tapo pernelyg madinga kišti nosį į svetimas lėkštes. „Kas čia taip smirdi? A, čia ta chorizo dešra tavo sriuboje“, – vegetarė kolegė biuro virtuvėlėje žvilgsniu persmeigia mano aštrią ispanišką sriubą.
Gūžtelėju pečiais – užvakar ji šildėsi kopūstų sriubą, kuri dvokė ne ką prasčiau, pusė biuro žmonių užsispaudė nosis, bet susilaikė nuo pastabų. Lietuviai kantrūs, bet lietuviai maisto policininkai – aršūs. Ypač policininkės. Jos būtiniausiai įsivaizduoja esančios sąmoningi elitiniai žmonės, nes nevalgo tokių pat sąmoningų gyvūnų, geria tik žalias tyres iš prekybcentriuose pirktų daržovių, kremta sėklas ir riešutus iš tolimų kraštų, sportuoja, skaito dvasingas knygas ir dvasingai skaičiuoja kitų kąsnius. Nė viena maisto policininkė nepraleis progos išdėstyti savo sveiko maisto filosofijos ir į dulkes paversti tavo maitinimosi būdo, nors niekas neprašo. Maistas joms daugiau nėra džiaugsmas – tik įrankis parodyti savo išskirtinumą, nušvitimą, atskleisti guru gebėjimus.
Iki šiol nesu sukritikavusi nė vieno vegetaro, vegano, žaliavalgio, ant dietos „sėdinčio“, nesveiką maistą kertančio, mėsą valgančio žmogaus – na, gal išskyrus tris šaukštelius cukraus į arbatą mėgstantį įsidėti vyrą. Nelandžioju į draugų, kolegų, pažįstamų lėkštes, nedaliju nemokamų mitybos patarimų, neskleidžiu maitinimosi filosofijų; jeigu šalia kažkas valgo, valgau kartu.
Ir vis tiek kartais papuolu į mūšio lauką – prie mamos stalo, kur retai įsileidžiamos naujovės, nepripažįstami dideli žiupsniai druskos, prieskonių, nedažnai žavimasi keptu apskrudusiu maistu ir produktais, kurie „turi daug E“. Mano mama galėtų būti maisto policininkių viršininkė: nepraleidžianti progos pasakyti, kad gaminu per aštriai, per sūriai, per mažai įsiskaitau į etiketes ir graužia mane dėl kiekvieno puodelio kavos – kava išplauna iš organizmo kalcį, negi nežinojau?
„Tas, kas labai skanu, dažniausiai būna nesveika“, – mėgsta kartoti ji ir bando mane įtikinti valgyti pieniškas sriubas vakarienei, tas pačias, nuo kurių raukiausi dar vaikystėje.
Perskaičiusi amerikietės Elizabeth Bard knygą „Pietūs Paryžiuje. Meilės istorija su receptais“, kur pasakojama apie keliolikos patiekalų prancūziškus naujametinius pietus, ji tikriausiai griebtųsi už širdies – nors mėgsta gaminti, šiame gyvenimo etape jai atrodo, kad maistas neskirtas mėgautis. Užtat jis turi gydyti – visokie stebuklingi liaudies receptai, stiprinantys imunitetą, valantys organizmą, suteikiantys jėgų, salotos su kefyro užpilu, daržovių sultys, garuose troškintos daržovės ir liesa mėsa. Tai nereiškia, kad mamai visada pavyksta išlaikyti tobulos mitybos vadeles – bet ji bando, kartais visai pamesdama valgymo džiaugsmą ir tapdama maisto prievaizdu, kartais jį vėl atrasdama ir atvirsdama į gyvenimu besimėgaujančią moterį.
Prieš savaitę pietavau su gera pažįstama, ir ši, pažvelgusi į mano lėkštę su lašišos kepsniu, išdėstė dabar madingą filosofiją: jeigu tau širdis neleistų nudobti tos žuvies, vištos, kiaulės, kurios mėsą taršai, tai esi tikra apgaudinėtoja. Valgai kitų rankomis nužudytą gyvį, taigi nesi tikra plėšrūnė, ir verčiau jau mestum.
„Aukštesnio sąmoningumo žmonės atsisako mėsos, žuvies, medaus, kiaušinių“, – mano kąsnius skaičiavo pažįstama.
„O aš po poros savaičių beveik be mėsos vos kojas pavilkau ir mano sąmonė nebuvo nušvitusi“, – bandžiau paaiškinti padėtį, bet mano pašnekovė įsileido į tokio požiūrio kritiką ir galiausiai supratau, kad pietauju su ja paskutinįkart.
Įtartinai atrodo žmonės, kurie susėdę prie stalo ima niekinamai kalbėti apie valgomą maistą, purkštauti ir dūsauti dėl netinkamos mitybos, kontroliuoti šalia sėdinčiųjų pasirinkimus. Ir neprašyti beria tau į maistą visokių chia sėklų, pila į stiklinę vandens su koralų kalciu ar titnago nuosėdomis, bando įbrukti miežių kavos, morkų džiūvėsių, sojų pieno, įtikinti, kad rytais verta išgerti pusę stiklinės aliejaus, vakarais saujomis valgyti vaistą nuo visų ligų – sėlenas, išpučia akis pamatę ant kiaušinio majonezo šaukštelį, tavo iškeptame pyrage ieško genetiškai modifikuotų produktų pėdsakų ar gliuteno.
O kur dar sprogstantys socialiniai tinklai nuo veganiškai besimaitinančių liudijimų, kaip išsigydė visas ligas, ir griežtų raginimų pasekti jų pavyzdžiu. Viskas būtų kilnu ir apkaišyta vaivorykštėmis, jei maisto policininkių tonas nepereitų į griežtą smerkimą, prasivardžiavimą, gėdinimą, šnypštimą – ne kartą teko stebėti, kaip draugės kimba draugėms į atlapus dėl baltų miltų, cukraus, mėsos vartojimo, veganai šaukia ant vegetarų, kad šie dar nemetė medaus ir kiaušinių, o prabilę apie kepsnius išvadinami žudikais ir planetos atmatomis. Na, o kitame fronte jau kaunamasi dėl paleolito laikų dietos gerumo – liepiama valgyti tik mėsą. Savo akimis mačiau, kaip jauna, graži ir sveika moteris įkėlė nuotrauką į socialinį tinklą, pasidžiaugė metus nevalganti mėsos ir puikiai besijaučianti, o tuntas maisto policininkių tiesiog užpylė ją komentarais apie tai, kad be mėsos ji jau ne visai žmogus. Išvadino neatsakinga, perkarusia, savo sveikata žaidžiančia žmogysta, sukritikavo jos nufotografuotas salotas, veido odą – žodžiu, gal būtų ir į areštinę pasodinusios, laimei, kol kas nėra įstatymo, draudžiančio nevalgyti mėsos.
„Druska užnuodyta, atsargiai! Prideda kalio cianido“, – tokį įspėjimą radau vienoje „sveikatingumo“ grupėje, kurios nariai, beje, siūlo pagurkšnoti šlapimo dėl sveikatos atstatymo.
Bjauriausia, kad kiekvienas toks maisto policininkas įtikėjęs savo nebūtinai faktais pagrįsta tiesa ir ją skleidžia su elektros lemputės įkarščiu. Ir tuomet labai pasiilgstu paprastų šeimos pietų, kai susėdama prie stalo, išdėliojami iš kartos į kartą perduodami indai, lėkštės prisipildo ne ideologijų, o maisto, kai kalbama apie planus ir dalijamasi prisiminimais, juokaujama, giriama, drąsinama, ir maisto policininkių širdys sutirpsta kaip lydytas sviestas.
Jei mokomės būti tolerantiški vieni kitų gyvenimo būdui, išvaizdai, pasirinkimams, gal galime išmokti priimti ir skirtingas valgymo patirtis?