Turistai dažnai stebisi, kaip prancūzės išlieka tokios lieknos, nors valgo daug šokolado, sūrio, visa tai gausiai užgerdamos vynu. Juo labiau, kad jos nemėgsta laikytis dietų, lieti prakaito sporto salėje. Jų paslaptys – nuo vaikystės įskiepytas požiūris į maistą.
Maistas – lyg sakramentas
Tai didžiausia kiekvienos prancūzės paslaptis. Jei į maistą žiūrima pagarbiai, nevalgysi greitojo maisto, nevalgysi eidama. Galite sakyti, kad prancūzės pametusios galvą dėl maisto, bet jų aistra – išskirtinumui ir grožiui, o ne kiekiui. Prancūzės dažnai valgo pietus restorane, mėgaujasi nedidele porcija, vynu ir malonia draugija.
„Prancūzams valgymas yra išskirtinis laikas, kai daliniesi malonumu – maistu ir pokalbiu, – sako Paryžiuje gyvenantis dietologas Francoise L’Hermite. – Deja, daugelyje kitų šalių maistas tėra degalai raumenims. Jei jis neteikia malonumo, jūs laužote valgymo taisykles.“
Prancūzės renkasi kokybę
Prancūzėms patinka tai, kas geriausia, šviežiausia, išskirtina. Jų principas – verčiau brangiau, bet mažiau nei daugiau ir pigiau. Nėra alternatyvų – jos visada rinksis kelis gabalėlius kokybiško juodojo šokolado, lengvo naminio pyrago gabalėlį, o ne didelę porciją nebrangių ledų (kuriuose yra žalingų medžiagų). Prancūzės visada teiks pirmenybę šviežiai žuviai, o ne pigiai vištienai.
Prancūzės – gyvas pavyzdys posakio „esi tai, ką valgai“
Restorano Paryžiuje „La Petite Cuisine“ savininkė Rachel Khoo sako: „Net kai taupiau, galėdavau leisti sau nusipirkti šviežių produktų turguje, prancūziško batono ir sūrio. Man labai patinka, kad Paryžiuje maistas neskirstomas pagal socialines klases.“
Prancūzės valgo lėtai
Jokia prancūzė nekimš į burną šaukštas po šaukšto, pietus ar vakarienė – nėra skirtos tik kūnui pamaitinti. Jos valgo lėtai, su malonumu nuryja kiekvieną kąsnį, daro pauzes ir kalbasi su tais, kurie sėdi prie stalo, taigi kiekvienas valgymas tampa skonių ir bendravimo švente.
Prancūzės suvokia, ką valgo, bet niekada nieko sau nedraudžia
Prancūzė dama puikiai suvokia, kad žąsų kepenėlių paštetas ar sūris – labai riebūs produktai. Ji žino, kad nebus liekna, jei du kartus per dieną valgys bandelių ir šviežios duonos. Ir vis tik ji nieko sau nedraudžia. Geriau suvalgyti truputį to, ką mėgstate, nei kęsti abstinenciją. Prancūzės neapgailestauja dėl mažų, saldžių nuodėmių. Nereikia tvirtinti, kad nemėgstate saldumynų ir alkanomis ir pavydžiomis akimis žiūrėti į draugės lėkštę. Kam save kankinti? Tada vieną dieną nutrūksite nuo pavadžio, o paskui graušitės, kad pristigote valios.
Prancūzės – saiko ir balanso įsikūnijimas
Prancūzės moka saikingai pasilepinti. Jei jos nori būti lieknos, nevalgo sūrio pyrago, sūrio ir duonos tą pačią dieną. Jos nedraudžia sau mažų malonumų, tačiau supranta, kad norint būti lieknoms, reikalingas saikas ir balansas. Jei šiandien suvalgei gabalėlį pyrago, vakarienė bus mažiau kaloringa, pvz., anties krūtinėlė ir salotos. Rytoj gali suvalgyti šokolado, kitą dieną – vyno ir sūrio.
Pavyzdžiui, garsi aktorė Sophie Marceau valgo viską, tačiau po nedaug. Ne greitąjį maistą, bet mėgsta vyną ir šokoladą bei daugelį kitokių skanėstų.
Per daug cukraus ir per daug druskos – ne prancūzėms
Prancūzų patiekalai garsėja elegantišku skoniu, jei juose yra prieskonių, jie tik pabrėžia natūralų komponentų skonį ir aromatą. Prancūzės nuo vaikystės išmokytos, kad „per daug“ – ne joms. Gabalėlis pyrago, jei jis per saldus ar jame per daug kremo, bus pastumtas į šalį, kaip ir bet koks per sūrus ar perkeptas patiekalas.
Prancūzės verčiau palauks vakarienės, nei prisikramsnos
Žinoma, prancūzė išgers kavos puodelį su sausainiu ar dviem, bet tikrai neįsijaus. Ji verčiau palauks vakarienės ir su suvalgys mėsos su salotomis, o alkį laikys geriausiu aperityvu, padėsiančiu pajusti maisto skonį.
Jei pietūs ar vakarienė dar toli, o jūs labai išalkote, geriausia suvalgyti natūralaus jogurto. Prancūzės valgo daugiau jogurto nei kitos europietės. Tinklaraščio „Prancūzės nestorėja“ autorė Mireille Guiliano rašo, kad per metus prancūzas suvalgo apie 20 kg jogurto.
Prancūzės visada valgo prie gražiai paserviruoto stalo
Prancūzės neatims iš savęs malonumo valgyti lėtai, gardžiuotis skoniu, sėdėti prie dailiai paserviruoto stalo. Jos nepratusios valgyti darbo vietoje. Prancūzijoje biuruose įprastos ilgos pietų pertraukos. Lėtai valgant maistas geriau įsisavinamas, mėgaujamasi valgymo procesu. Kai valgome paskubomis, nepastebime maisto skonio, kvapo, todėl po valandos jau norime saldumynų – džiaugsmo dozės.
Judrumas – gyvenimo būdas, o ne būdas iškratyti tai, ką valgote
Rebeca Plantier pastebi, kad aktyvus laisvalaikis – nacionalinė prancūzų kultūros dalis. Prancūzės lipa į kalnus, keliauja, plaukioja baidarėmis, žaidžia tenisą, bėgioja parkuose, slidinėja ir t. t. Jos taip pat vaikšto. Visa tai – gyvenimo būdas, o ne desperatiškos pastangos iškratyti suvalgytą maistą ar kankintis, siekiant tobulumo. Prancūzėms atrodo, kad blogas elgesys su savimi moterims kenkia. Prancūzės dažnai vaikšto pėsčiomis, užuot važiavusios, su pasitenkinimu valgo kokybišką maistą, todėl nestorėja.
Prancūzės nesijaudina, jei padaugina maisto, ir nebaudžia savęs
Mes – žmonės, kartais prarandame saiką. Ir prancūzėms taip nutinka, nors jos ir labai savimi rūpinasi. Jei jos sulaužo saiko taisyklę, nelaiko to tragedija ir nesiima drastiškų priemonių. Jos nebaudžia savęs ir nesako: „Vakar per daug suvalgiau, šiandien pabadausiu ir dvi valandas paprakaituosiu sporto salėje.“
R. Plantier pastebi, kad skausmingos pastangos – ne prancūzėms. Kai aktorės Evos Green (kuri tikrai liekna) prieš filmuojantis paprašė laikytis dietos, ji greitai pasidavė. „Maistas man labai svarbus. Negalėsiu laikytis dietos“, – sakė ji.
Prancūzėms greitai pabostų skaičiuoti kalorijas, angliavandenius, baltymus, riebalus, jas apimtų depresija, jei tektų taikyti šias žinias savo brangioje gyvenimo dalyje – valgyme. Maistas prancūzėms – malonumas, tiesa, jos nepamiršta saiko ir balanso. Tai menas džiaugtis gyvenimu.