Marcelio Petiot, dar vadinto šėtono gydytoju, istorija buvo kaip tik toks atvejis, rašo disgustingmen.com.
Gestapas ir žudikai iš „Pasipriešinimo“
Tyrėjui Robertui Jodkumui 1943 metai prasidėjo prastai. Suvestinės iš fronto nedžiugino, tarnyboje taip pat sekėsi ne itin puikiai, be to, jis įsigudrino kažkur peršalti – Paryžiaus gatvės savo bjauriais purvynais jį erzino labiau, negu ataskaitos vadovybei iš Gestapo. Jis neprašė, kad būtų perkeltas į Prancūzijos sostinę, bet nuo pat pradžių vertino tai kaip galimybę padaryti karjerą. Jei tik būtų žinojęs, kas jo laukia...
Nepaisant okupacijos, Paryžiuje gyvenimas buvo neblogas. Veikė kavinės, parkuose vaikštinėjo žmonės, nors iš esmės miestas buvo visiškai kitoks. Pogrindinė jo dalis radikaliai skyrėsi nuo fasado – ten vyko pati tikriausia kova. Vos ne kiekvieną dieną informatoriai pranešdavo vokiečiams apie užsilikusias komunistų kuopeles, besislapstančius žydus ir panašius įtartinus elementus, trukdančius Didžiajam Reichui. Didžioji dalis tokios informacijos nepasitvirtindavo, bet jei nors vienas iš šimto pranešimų būdavo teisingas, vadovybė manydavo, kad jis buvo vertas tų jėgų ir laiko, kurį švaistė tyrėjai ir operatyvininkai.
Robertas Jodkumas dirbo okupacinėje policijos tarnyboje ir atsiskaitydavo savo kuratoriui iš Gestapo. Jis buvo vienas iš „darbinių arkliukų“, kurie kiekvieną dieną tikrindavo agentūrų ir neabejingų piliečių pranešimus, susijusius su politine ir žvalgybine priešo veikla Prancūzijos sostinės teritorijoje. Baudžiamuosius nusikaltimus tyrė patys prancūzai, tačiau prie rimtesnių reikalų jų neprileisdavo: kontržvalgyba užsiimdavo vien tik vokiečiai. Kaip tik su viena iš tokių bylų 1943 metų sausį dirbo R. Jodkumas.
Agentūra pranešė, kad Paryžiuje veikia įtartina trijulė: Raoulis Fourrier, Edmondas Pintard`as ir Renee – Gustave`as Nezondet. Visi trys anksčiau buvo teisti už vagystes ir sukčiavimą, tačiau informatorius pažymėjo, kad jie nėra eiliniai sukčiai – visi trys veikėjai dirba kažkokiam „daktarui Eugene“, kuris yra sukūręs pogrindinį tinklą, per kurį visi norintieji pasprunka iš Paryžiaus į Portugaliją, o iš jos – į Argentiną. Už šią paslaugą paslaptingasis daktaras iš kiekvieno asmens ima po 25 tūkst. frankų – milžinišką sumą eiliniam okupuoto miesto gyventojui.
R. Jodkumas per kelis savo šaltinius patikrino šią informaciją ir išsiaiškino, kad tokia grupelė iš tikrųjų egzistuoja. Minėta trijulė slankioja po kavines ir vos ne atvirai visiems norintiems siūlo keliones į Argentiną. R. Jodkumas nepatikėjo, kad kažkokie asmenys, susiję su „Pasipriešinimu“, gali būti tokie kvaili ir neatsargūs. Tačiau informatoriai tikino, kad daktaras Eugene į Argentiną išsiuntė bent tuziną žmonių.
Patikrinus duomenis, paaiškėjo, kad kai kurių iš šių žmonių tikrai nebėra Paryžiuje. Suteneriai Josefas Recreau ir Francois Albertini kartu su dviem savo merginomis į minėtą trijulę kreipėsi 1942 metų gruodį ir nuo to karto niekas jų nebematė. Maždaug panašiu metu iš visų radarų dingo ir trys broliai Kellersai, kaip spėjama, žydai. R. Jodlkumas nusprendė pasitelkti šiam reikalui slaptą agentą.
Buvusiam kaliniui Yvanui Dreyfusui buvo pavesta užeiti į vieną barą, kur dažnai lankosi R. Fourrier, E. Pintard`as bei R. G. Nezondet, ir pasiskųsti dėl sunkaus gyvenimo vokiečių okupacijos metu bei užmegzti reikalingus ryšius. Tačiau slaptasis agentas dingo kaip į vandenį: R. Jodkumas nesulaukė iš jo jokių žinių nei kitą dieną, nei visą savaitę. Tyrėjas nusprendė, kad Y. Dreyfusas pasinaudojo netikėta proga ir pabėgo iš Prancūzijos arba buvo demaskuotas ir nužudytas.
Bet kokiu atveju reikėjo imtis veiksmų. Netrukus Gestapas sulaikė R. Fourrier, E. Pintard`ą bei R. G. Nezondet, nors R. Jodkumas ir ragino neskubėti, kad nebūtų nubaidyta stambesnė žuvis. Jau kitą dieną kankinimais Gestapas išgavo iš sulaikytųjų visą reikiamą informaciją. Paaiškėjo, kad po daktaro Eugene slapyvardžiu slepiasi kažkoks Marcelis Petiot – pažymą turintis psichopatas, kleptomanas, pripažintas gydytojas, buvęs Vilnevo prie Jono meras, atleistas iš pareigų dėl vagiliavimo ir, galiausiai, Pirmojo Pasaulinio karo veteranas.
R. Fourrier, E. Pintard`as bei R. G. Nezondet atskleidė, kad M. Petiot turėjo iš viso maždaug 20 klientų, tačiau iš tikrųjų nė vienam iš jų nepadėjo. Visus norinčius ištrūkti iš okupuotos Prancūzijos sostinės jis nužudė, sukapojo dalimis ir užkasė savo paties namo kieme.
Psichopato jaunystė
Marcelis Petiot gimė 1897 metų sausio 17dieną Prancūzijos Osero mieste. Kaip vėliau pasakojo jo brolis Morisas, Marcelis nuo pat vaikystės turėjo problemų su galva. Nors Petiot šeima buvo pasiturinti, Marcelis dažnai vagiliaudavo ir įsipainiodavo į visokias avantiūras. Kai Marceliui suėjo 11 metų, jis peiliu bandė užpulti vieną bendraklasį ir po šio incidento pirmą kartą buvo nuvestas pas psichiatrą. Po kelių dienų jis nusinešė į mokyklą tėvo revolverį ir per istorijos pamoką pradėjo šaudyti. Laimė, niekas nenukentėjo.
Marcelis buvo išmestas iš kelių ugdymo įstaigų. Kol jam suėjo 16 metų, jis buvo pakeitęs net šešias mokyklas. Tačiau jo nuodėmių sąrašas vis ilgėjo: jis pjaudavo benames kates ir šunis, mušdavo namiškius ir kaimynus. Nuraminti jį pavyko tik tuomet, kai jis laužtuvu išplėšė bažnyčios aukų dėžę. Jis buvo apkaltintas vagyste bei visuomeninio turto sugadinimu ir jam grėsė laisvės atėmimo bausmė. Tačiau prieš tai buvo nuspręsta patikrinti jo psichinę būklę. Šeima pasakojo, kad jaunuolis nelaiko šlapimo, kenčia nuo lunatizmo, taip pat dažnai pasiduoda pykčio proveržiams. Taigi 1914 metais vienas psichiatras diagnozavo M. Petiot psichopatiją ir pasiuntė jį gydytis. Tačiau, galima sakyti, Marceliui pasisekė – prasidėjo Pirmasis Pasaulinis karas.
Eilinis Petiot į karą buvo pašauktas 1916 metų sausį. Šauktinių punkte į Marcelio diagnozę niekas neatkreipė dėmesio. Jis pats į kariuomenę nesiveržė, bet kitos išeities neturėjo – arba kalėjimas, arba frontas. Jaunuolis pasirinko antrąjį variantą.
Tais pačiais 1916 metais pulkas, kuriame tarnavo M. Petiot, buvo apšaudytas artilerijos ugnimi, po kurios vokiečiai į prancūzų pozicijas dar paleido nervus paralyžiuojančių dujų. Per stebuklą sužeistas ir nuo dujų apkvaitęs Marcelis sugebėjo pasiekti saviškius ir pateko į ligoninę, kur vėl pradėjo keistai elgtis. Kai tik M. Petiot šiek tiek atsigavo, jis pavogė iš sandėlio dešimt antklodžių ir jas paslėpė. Kai antklodės buvo surastos, jis puolė kumščiais sanitarus. Ar tai buvo tikras sąmonės užtemimas, ar M. Petiot tik suvaidino pamišėlį, kad nebūtų grąžintas į frontą, neaišku, tačiau bet kokiu atveju tai suveikė – vietoje fronto, jis dviem metams buvo paguldytas į psichiatrijos ligoninę.
Nors šioje gydymo įstaigoje M. Petiot dar kartą buvo diagnozuoti įvairūs psichikos sutrikimai, 1918 metais jis dar kartą atsidūrė karo fronte: kariuomenei trūko pėstininkų, todėl į ją pradėjo šaukti net psichikos ligonius. Tačiau kariuomenėje M. Petiot persišovė sau koją ir buvo uždarytas į sanitarinį skyrių, o tuomet vėl grąžintas į psichiatrijos ligoninę. 1918 metų rugsėjį M. Petiot buvo paskirtas į naują pulką, kur išbuvo visą mėnesį. Šį kartą M. Petiot buvo demobilizuotas ne dėl priepuolių, bet dėl to, kad pasibaigė Pirmasis Pasaulinis karas.
Po karo M. Petiot grįžo į psichiatrijos ligoninę, bet ne kaip pacientas. Kadangi M. Petiot buvo karo veteranas, jam priklausė galimybė nemokamai baigti sutrumpintą mokslo programą. Jis per aštuonis mėnesius baigė medicinos mokyklą (ligoninių kasdienybė jam jau buvo neblogai pažįstama) ir Evrė miesto psichiatrijos ligoninėje pradėjo dirbti kaip stažuotojas.
Po dviejų metų, 1921 metų gruodį, jis gavo daktaro laipsnį ir Vilnevo prie Jono mieste įkūrė savo paties kliniką. Tai M. Petiot giminaičiams tapo tikra staigmena: nejaugi šis pasiutęs velnias susitupėjo ir tapo normaliu piliečiu? Netrukus paaiškėjo, kad vis dėlto ne.
Šėtono daktaras
M. Petiot gydytojo praktika užsiėmė visai ne tam, kad padėtų žmonėms. Pirmiausia jį domino dideli pinigai, kuriuos jis gaudavo už nelegalius abortus ir narkotinių medžiagų pardavimą. Tuo metu M. Petiot ir pats jau vartojo narkotines medžiagas.
Iki 1926 metų M. Petiot Vilnevo prie Jono mieste jau buvo gana gerai žinomas: vieni jį pažinojo kaip puikų gydytoją, kiti – kaip morfijaus tiekėją. Dar kita dalis laikė jį paprasčiausiu žudiku – tokius įtarimus pakurstė Louise Delaveau dingimas.
Manoma, kad L. Delaveau – vieno pagyvenusio paciento dukra, su kuria 1926 metais M. Petiot buvo užmezgęs romaną – galėjo tapti jo pirmąja auka. M. Delaveau dingo tų pačių metų gegužę, ir kaimynai vėliau tvirtino matę, kaip M. Petiot tempia į savo mašiną įtartiną lagaminą – panašus lagaminas su žmogaus kūno liekanomis buvo rastas upėje. Policija buvo pradėjusi tyrimą dėl nužudymo, bet aukos tapatybės taip ir nenustatė. Pats M. Petiot tikino, kad M. Delaveau paprasčiausiai kažkur pabėgo.
Tais pačiais 1926 metais M. Petiot gyvenime įvyko dar du svarbūs įvykiai: jis vedė turtingo žemvaldžio dukterį Georgette Lablais ir buvo išrinktas Vilnevo prie Jono meru. Nepaisant praeities ir įtarimų šleifo, M. Petiot su žmonėmis bendraudavo tarsi gyvačių kerėtojas. Jis buvo puikus oratorius ir gebėjo sumaniai įtikinti bei pavergti žmonių širdis. Šios savybės ir tas faktas, kad jis buvo garsus miesto gydytojas, padėjo jam laimėti mero rinkimus.
Mero poste M. Petiot praleido penkerius metus, kol nepradėjo plūsti nusiskundimai Jono prefektui dėl M. Petioti vagysčių ir neskaidrių finansinių sandorių (teigiama, jog kartą jis net pavogė būgną iš vietos orkestro grimerinės). Dėl šių kaltinimų 1931 metais M. Petiot buvo gėdingai nušalintas nuo mero pareigų. Tačiau ir šį kartą suveikė jo šėtoniškas žavesys. M. Petiot vis dar turėjo daug šalininkų ir jam pasitraukus iš mero posto, atsistatydino ir visa miesto taryba. Tai sukėlė nemažą skandalą. Kad išvengtų žiniasklaidos dėmesio, prefektas nusprendė susitarti su M. Petiot. Kokios konkrečiai buvo susitarimo sąlygos, neaišku, bet M. Petiot byla teismo taip ir nepasiekė. Maža to, po penkių savaičių jis buvo išrinktas Jono departamento tarybos nariu. Tačiau 1932 metais jis buvo apkaltintas elektros vagyste ir vėl prarado savo postą.
Tais pačiais 1932 metais M. Petiot išsiskyrė su G. Lablais ir persikėlė į Paryžių, kur atidarė naują medicinos kliniką. Investavęs nemažai pinigų į reklamą, M. Petiot nepralošė – klientų Prancūzijos sostinėje pradėjo daugėti. Jis ne tik gydė miestiečius, bet ir toliau vertėsi narkotinių medžiagų prekyba, kuri sostinėje virė kur kas aktyviau, negu provincijoje. Iš narkotikų prekybos ir nelegalių abortų 1938 metais jis buvo uždirbęs daugiau kaip 500 tūkst. frankų. Būtent tais metais M. Petiot įvykdė ir savo pirmąją žmogžudystę – iš tų, kurias teisėsaugai pavyko įrodyti.
Raimonda Hans kreipėsi į M. Petiot kliniką dėl absceso, atsiradusio gomuryje. M. Petiot suleido jai nuskausminamųjų ir pradėjo operuoti, tačiau kažkuriuo momentu pastebėjo, kad Raimonda nebekvėpuoja. Jis skubiai nuvežė jos kūną senyvai motinai ir suvaidino, kad vis dar mėgina išgelbėti jos gyvybę. Senutė nesuprato, kad jos dukra jau nebegyva, todėl jokių pretenzijų gydytojui nepareiškė, o netrukus ir pati paliko šį pasaulį.
1940 metais Paryžių okupavo nacistinė Vokietijos kariuomenė. Tačiau ir tuomet M. Petiot nepasimetė. Kai vokiečiai pradėjo vežti Prancūzijos piliečius į priverstinio darbo stovyklas Vokietijoje, jis pradėjo imti pinigus už fiktyvias pažymas, jog asmuo yra neįgalus ir netinkamas darbui. Po kurio laiko nacistinė valdžia privačiai dirbantiems gydytojams uždraudė tai daryti. M. Petiot visai būtų likęs be pajamų, jei ne trys buvę nusikaltėliai – R. Fourrier, E. Pintard`as bei R. G. Nezondet, su kuriais M. Petiot susipažino prekiaudamas narkotikais.
Trijulė prasitarė, kad šiuo metu Paryžiuje klesti tik tie, kurie padeda nacių persekiojamiems žydams pasprukti į užsienį. M. Petiot tai pasirodė puiki mintis – jis paprašė minėtos trijulės nukreipti pas jį visus žmones, norinčius išvažiuoti iš šalies, o jis jau sugalvosiąs, kaip tai padaryti. R. Fourrier, E. Pintard`as bei R. G. Nezondet norėjo žinoti plano detales, bet M. Petiot jų neišdavė. Jis tik paprašė vadinti jį slapyvardžiu – daktaru Eugene ir skleisti žinią apie platų bei slaptą jo tinklą. Už kiekvieną jam atvestą asmenį jis pažadėjo mokėti po 1 tūkst. frankų.
Per tris metus M. Petiot išrašė bilietus „į vieną pusę“ 26 paryžiečiams, panorusiems pasprukti į Argentiną ir ten pradėti naują gyvenimą. Tarp šių asmenų buvo pasiturinčių žydų, prekybininkų, „Pasipriešinimo“ kovotojų ir nusikaltėlių, bijojusių nacių persekiojimo. Tačiau jiems reikėjo bijoti ne tik jų.
Iš aukų gavęs po 25 tūkst. frankų, M. Petiot joms pareikšdavo, jog turi jas paskiepyti, nes taip reikalauja Argentinos valdžia, ir suleisdavo jiems cianido. Nieko bloga neįtariančios aukos mirdavo per kelias minutes. Aukų kūnais M. Petiot atsikratydavo įvairiai: iš pradžių mesdavo juos į Seną, vėliau užpildavo negesintomis kalkėmis, o kaulus išmėtydavo laukuose, dar vėliau juos tiesiog degindavo uždarame savo namų kieme Sueur gatvėje, visai netoli Triumfo arkos.
Apie šį „pabėgimo planą“ sužinoję naciai sulaikė R. Fourrier, E. Pintard`ą, R. G. Nezondet ir daktarą Eugene – M. Petiot. R. G. Nezondent netrukus buvo paleistas, o likęs trejetas aštuonis mėnesius praleido kalėjime – Gestapas įtarė, kad jie padėdavo žydams pabėgti. Naciai kankino sulaikytuosius, kad išgautų iš jų kokios nors informacijos apie „Pasipriešinimo“ judėjimo aktyvistus. Tačiau jie nieko naudingo negalėjo pasakyti, nes jokių šio partizaninio judėjimo veikėjų nepažinojo. 1944 metų sausį jie buvo paleisti.
Slapstymasis ir teismas
1944 metų kovą M. Petiot kaimynai Suerur gatvėje pasiskundė policijai dėl nepakenčiamo dvoko ir didžiulių, tirštų dūmų, rūkstančių iš jo namo. Būgštaudama dėl gaisro, policija pasitelkė ugniagesius, kurie pateko į M. Petiot namus. Rūsyje jie išvydo anglimis kūrenamą krosnį, kurioje siautėjo liepsnos. Krosnyje ir pačiame rūsyje jie aptiko žmonių liekanų. Palaikų dalių buvo rasta ir kalkių duobėje už namo esančiame kieme bei viename drobiniame krepšyje. Policija suskaičiavo, kad palaikų liekanos priklausė mažiausiai dešimčiai aukų. M. Petiot namuose taip pat mėtėsi aukų lagaminai, drabužiai ir kiti asmeniniai daiktai.
Policija pradėjo tyrimą, o M. Petiot pradėjo slapstytis pas draugus, tvirtindamas, kad Gestapas jo ieško, nes jis žudė vokiečius ir jų informatorius. Galiausiai jis užsiaugino barzdą ir pradėjo naudoti įvairius slapyvardžius.
1944 metų birželį policija sustabdė M. Petiot bylos tyrimą, nes prasidėjo Normandijos invazija.
Kai Paryžiuje „Pasipriešinimo“ judėjimas ir Paryžiaus policija sukilo prieš Vokietijos karius, M. Petiot pasivadino Henri Valeri ir prisijungė prie Prancūzijos vidaus pajėgų (French Forces of the Interior, FFI). Jis tapo kapitonu, atsakingu už kontržvalgybą ir kalinių tardymą.
Laikraščiui „Resistance“ paskelbus straipsnį apie M. Petiot, jo buvęs advokatas gavo laišką, kuriame besislapstantis M. Petiot tvirtino, kad viskas, kas parašyta tame straipsnyje, yra netiesa. Tai leido policijai suprasti, kad M. Petiot tebėra Paryžiuje. Policija atnaujino paieškas ir Henri Valeri buvo tarp tų, kurie turėjo rasti M. Petiot. Galiausiai spalio 31 dieną vienoje Paryžiaus metro stotyje M. Petiot buvo atpažintas ir suimtas. Su savimi jis turėjo pistoletą, 31 700 frankų ir 50 asmens tapatybės dokumentų.
Psichopato bylos tyrimas buvo grandiozinis ir truko dvejus metus. Jo nusikaltimus tyrė aštuoni naujosios Paryžiaus policijos detektyvai, sugebėję aptikti ir kai kuriuos R. Jodkumo dokumentus. Tyrimą atidžiai sekė spauda, praminusi M. Petiot šėtono daktaru. Pats M. Petiot viso tyrimo metu tvirtino, kad yra nekaltas, ir žudė tik Prancūzijos priešus. Jis teigė, kad 1944 metų vasarį savo namo kieme rado krūvą lavonų ir manė, kad tai kolaborantai, kuriuos nužudė „jo tinklo“ nariai. Tačiau policija nustatė, kad jis nepalaikė jokių ryšių su didesnėmis pasipriešinimo naciams grupėmis, o kai kurios jo nurodytos kuopelės net neegzistavo.
M. Petiot pasivijo ir praeities nuodėmės. Policiją užplūdo Vilnevo prie Jono gyventojų laiškai, kuriuose buvo rašoma, kad šis gydytojas galėjo nužudyti 60 žmonių. Tačiau įrodyti, kad tai padarė būtent jis, nepavyko. Galiausiai prokurorai jam pateikė kaltinimus dėl pasipelnymo nužudžius mažiausiai 27 žmones. Policija paskaičiavo, kad iš savo aukų jis galėjo prisiplėšti 200 mln. frankų.
M. Petiot prisipažino nužudęs tik 19 iš 27 aukų, rastų jo namo kieme. Tačiau detektyvai sugebėjo įrodyti, kad jis nužudė dar aštuonis žmones, tarp jų ir Raimondą Hans, kentėjusią nuo absceso.
1946 metų kovą M. Petiot buvo pripažintas kaltu dėl 26 žmogžudysčių ir nubaustas mirties bausme giljotinoje. Tų pačių metų gegužės 25 dieną giljotinos peilis nutraukė niekingą M. Petiot gyvenimą.
Tolesniais metais šėtoniškiems M. Petiot darbams žmonės priskyrė dar ne vienos aukos mirtį, kol galiausiai, tariamas jo aukų skaičius perkopė šimtą žmonių. Tačiau šių nužudymų nebebuvo galima įrodyti ir jie liko tik kalbomis.