Dar 2015 metų sausį, kai „Angarsko maniaku“ pramintam Michailui Popkovui buvo skelbiamas nuosprendis, teismo užkulisiuose buvo kalbama, kad žudikas užsiminė dar apie daugiau nei dešimties aukų nužudymą.
Į buvusio milicininko prisipažinimą dėl naujų aukų buvo žiūrima skeptiškai – nebeturintiems ką prarasti maniakams būdinga į savo sąrašą įtraukti aukas, kurių ir nebuvo – vien dėl kruvinos „šlovės“ bei galimybės dalyvauti tyrime ir naujuose teismo procesuose, kurie jiems tampa savotišku užsiėmimu.
Tačiau vykdant tyrimą, paaiškėjo, kad „Angarsko maniako“ informacija pasitvirtino. Per dvejus tardytojų, operatyvinių darbuotojų ir ekspertų kriminalistų darbo metus byla pasipildė dar 47 žmogžudysčių epizodais. Iš viso M. Popkovas papasakojo apie 59 aukas (be anksčiau minėtų 22, dėl kurių nužudymo jis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos), tačiau duomenys dėl dvylikos galimų aukų dar renkami. Jei pasitvirtins ir šie epizodai, į kadaise milicininko antpečius nešiojusio maniako aukų sąrašą bus įrašyta 81-a negailestingai nužudyta, o dažnai dar ir išprievartauta moteris.
Kas jis, „Angarso maniakas“, kuriam dabar yra 52 metai? Rusijos žiniasklaida pažymi, kad nusikaltėlis, kaip ir būdinga klasikiniam serijiniam žudikui, gyveno du gyvenimus. Motina, žmona ir dukra ilgai netikėjo bylos tyrėjais ir už grotų atsidūrusiam M. Popkovui nešdavo siuntinius, perduodavo raštelius, kuriuose išreikšdavo savo palaikymą. Po to, kai informacija apie sulaikytą maniaką pasirodė vietos žiniasklaidos priemonėse, jo giminaičiams, išsigandusiems vietos žmonių keršto, teko skubiai išvykti.
1987 metais 23-ejų M. Popkovas, kuris nuo aštuonerių metų padėdavo savo tėvui kapinėse kasti duobes, įsidarbino Angarsko milicijoje – čia jis dirbo daugiau nei nei dešimt metų, o vėliau įsidarbino apsaugininku.
1994-aisiais (tais pačiais metais, kai buvo sušaudytas A.Čikatilo) ir prasidėjo jo aukų medžioklė – kai kurios Rusijos žiniasklaidos priemonės rašo, jog žvėrį jame pažadino žmonos išdavystė: esą, kartą grįžęs namo jis šiukšlių kibire išvydo panaudotus prezervatyvus.
Budėtoju dirbantis pareigūnas neretai naktį sėsdavo į automobilį ir važinėdavo po kiek daugiau nei 200 tūkstančių turintį Sibiro miestą ir jo apylinkes. Kolegos manydavo, jog M. Popkovas „taksuoja“ - ir taip prisiduria prie algos. Laukiniais 1990-aisiais Rusijoje tai nelabai ką stebino – tuometinio milicininko atlyginimo kartais nepakakdavo ir maisto produktams.
Rusijos žiniasklaidos priemonės, pasiremdamos savo šaltiniais, rašo, jog dirbdamas milicijoje M. Popkovas niekuo ypatingu nepasižymėjo – tiesiog mechaniškai atlikdavo savo darbą. O štai laisvalaikiu, kurio jis kaip pareigūnas turėjo ne tiek ir mažai, pasižymėjo kur kas labiau – tarp pažįstamų garsėjo kaip puikus žygeivis, slidininkas ir virėjas. Niekas nesistebėjo, kad savo automobilio bagaže M. Popkovas, garsėjantis kaip auksinių rankų meistras, nuolat turėjo dešimtis skirtingų įrankių – pjūklas, kaltai, kirvis. O juk visa tai jis naudojo savo itin žiauriose žmogžudystėse. Be to, milicininkas aktyviai sportavo ir net buvo kandidatu į biatlono sporto meistrus.
Visos „Angarsko maniako“ aukos – moterys. Jos pačios sėsdavo į jo automobilį. M. Popkovas su jomis susipažindavo ir siūlydavo kartu „pailsėti“. Po to, kai būdavo pasivaišinama alkoholiu, fiziškai tvirtas milicininkas jas išprievartaudavo ir žiauriai nužudydavo. Pats M. Popkovas duodamas parodymus tvirtino, jog tokiu būdu jis kovojo su paleistuvyste ir vadino save „valytoju“.
„Angarsko maniakas“ eksperimentavo, naudodamas savo „arsenalą“ - ir kas kartą jo „eksperimentai“ būdavo vis žiauresni – žaizdos, paliktos ant aukų kūnų buvo skaičiuojamos dešimtimis.
Žudiko medžioklė tęsėsi beveik du dešimtmečius – jis buvo sulaikytas tik 2012 metais, praėjus aštuoniolikai metų nuo jo pirmojo nusikaltimo. Rusijos žiniasklaida rašo, kad pareigūnams „Angarsko maniaką“ pavyko sučiupti jo DNR bei nusikaltėlio vairuojamo automobilio „Niva“ padangų pėdsakų dėka. Tyrimu užsiėmusių policininkų laukė titaniškas darbas – teko patikrinti 30 tūkstančių Irkutsko srities (jai priklauso Angarskas) gyventojų – tiek jų vairuoja „Niva“ ir turi tokią pačią kraujo grupę bei rezus faktorių kaip maniakas. Beje, DNR pavyzdžius operatyviniai darbuotojai ėmė slaptai nuo jų. Be to, tyrimo metu buvo atlikta pusketvirto tūkstančio genetinių ekspertizių. Daugelį metų ieškodami maniako, sekliai užtiko ir sučiupo dar kelis pavojingus nusikaltėlius.
Paskutines valandas laisvėje žudikas praleido traukinio kupe, keliaudamas į Vladivostoką, iš kurio į Angarską turėjo parvaryti automobilį. Jo sulaikymo operacijoje dalyvavo ir „Specnazo“kovotojai, tačiau „Angarsko maniakas“ pasidavė nesipriešindamas ir neilgai trukus prisipažino įvykdęs tris žmogžudystes. Tada turbūt dar nedaug kas galėjo patikėti, jog tai tik ilgos kruvinos istorijos pradžia...