Sunki vaikystė
1936 metais Holodomoro nusiaubtoje Ukrainoje gimė berniukas. Tada dar niekas nenujautė, kad jis užaugęs taps vienu baisiausiu SSRS serijiniu žudiku. Jo vaikystė nebuvo iš lengvųjų – dienos slinko nepritekliuje, nuolat tekdavo vaikščioti tuščiu pilvu.
Jo tėvas Antrojo pasaulinio karo metu pakliuvo į Vokiečių nelaisvę. Ne paslaptis, kad sovietinis karys į nelaisvę patekti neturėjo jokios teisės, jis turėjo garbingai mirti už savo tėvynę, kitaip būdavo paskelbtas bailiu ir išdaviku. Dėl savo tėvo berniukui mokykloje tekdavo kęsti bendraamžių priekabes. Namie buvo ne ką geriau, ten jį mušdavo motina.
Dėl nuolatinių patyčių vaikas augo labai drovus, ypač bijodavo bendrauti su mergaitėmis. Lyg to būtų maža, nuo vaikystės jį kankino impotencija, todėl užmegzti normalius santykius jam buvo sunku. Būdamas septyniolikos jis patyrė tai, ką galbūt galima pavadinti pirmuoju jo seksualiniu potyriu. Žaisdamas ėjo imtynių su vienuolikmete savo sesės drauge, pargriovė ją ant žemės ir jai besimuistant jo gniaužtuose, jis iškart patyrė orgazmą. Maždaug tada jis pradėjo sieti seksą su smurtu.
Nepaisant to, jaunuolis buvo uolus mokinys bei komunistas. Keturiolikos tapo mokyklos laikraščio redaktoriumi, organizuodavo komunistų eitynes. 1955 metais mokyklą baigęs labai gerais pažymiais, bandė įstoti į Maskvos universitetą, tačiau nesėkmingai. Antrą kartą į universitetą stoti nesistengė, išėjo mokytis į profesinę mokyklą, o po to – į tarnybą armijoje.
Po armijos, 1960-aisiais jis nusprendė vykti į miestą netoli Rostovo, kur įsidarbino komunikacijos inžinieriumi. Jo jaunesnė sesuo apsigyveno kartu su juo. Vėliau, pasakodama apie savo brolį, ji teigė, gyvendama kartu su juo nepastebėjusi nieko keisto, išskyrus visišką nesugebėjimą bendrauti su moterimis.
Sesė išsprendė šią problemą, ji suvedė brolį su Feodosija Odnačeva ir praktiškai juos supiršo. 1963 metais jie susituokė. Nepaisant jo impotencijos, jie susilaukė dviejų vaikų ir gyveno normalų šeimyninį gyvenimą. Vėliau žudikas atskleidė, kad lytinių santykių nebuvo, jis masturbuodavosi išoriškai ir vėliau pirštais sustumdavo sėklą.
Jaunas tėvas baigė Rostovo universitetą, įgijo Rusijos literatūros specialybę ir susirado neblogą darbą mokykloje. Tačiau jo mokytojo karjera nebuvo ideali, nuolat sulaukdavo seksualinio priekabiavimo skundų iš mokinių. Vaikščiodamas iš vienos mokyklos į kitą, jis įsidarbino mokytoju mokykloje netoli Rostovo.
Nusikaltimai
Pirmąja skerdiko auka laikoma 9-metė Lena Zakotnova. 1978 metų gruodžio 22 dieną jis nuviliojo ją į seną trobą, kurią slapta buvo nusipirkęs. Ten bandė ją išprievartauti, tačiau jam nepavyko pasiekti erekcijos. Mergaitei bandant ištrūkti, žudikas ją pasmaugė ir tris kartus dūrė peiliu, tuo pat metu patirdamas orgazmą. Tada kūną jis išmetė į upę.
Policija dėl šio nusikaltimo sulaikė 25-erių darbininką Aleksandrą Kravčenko, kuris būdamas paauglys sėdėjo kalėjime už išžaginimą ir žmogžudystę. Policija nepaisė fakto, kad Kravčenko turėjo tvirtą alibi. Vakarą, kai buvo įvykdyta žmogžudystė, jis sėdėjo namie su savo žmona ir jos drauge. Tą patvirtino ir kaimynai. Policija per daug nesivargino, privertė visus pakeisti parodymus, o patį Kravčenko – prisipažinti dėl nužudymo. Kravčenko buvo nuteistas, o 1983 metais jam įvykdyta mirties bausmė.
Tada policija turėjo progą sustabdyti žmogų, kuris vėliau taps žinomas kaip Raudonasis skerdikas, Andrėjų Čikatilą. Pirmosios aukos Lenos kraujo klanai buvo rasti netoli jo trobos, kaimynai patvirtino, kad gruodžio 22-osios vakarą jis buvo ten. Atsirado ir liudininkas, kuris teigė prieš pat nužudymą matęs Leną autobusu stotelėje kartu su vyru, kurio išvaizda smulkiai apibūdino tyrėjams. Jis tada jiems apibūdino Čikatilą.
Deja, mirties bausmė buvo įvykdyta ne tam žmogui. O Andrėjus Čikatilas pradėjo 12 metų trukusias skerdynes.
Po pirmojo nužudymo Andrėjus 3 metus gyveno ramiai. Tačiau ilgai savo troškimo žudyti numalšinti nepajėgė.1981 metais rugsėjo 3 dieną septyniolikmetė Larisa Tkačenko tapo antrąja jo auka. Čikatilas ją nuviliojo į mišką, prižadėjęs ten duoti degtinės ir padėti atsipalaiduoti. Pasiekęs nuošalią vietą, žudikas bandė auką išprievartauti, tačiau nesugebėjo. Prieš pasmaugdamas savo auką, žudikas dar prikišo į jos burną žemių, taip norėdamas užtildyti jos riksmus. Kadangi Čikatilas neturėjo su savimi peilio, savo auką jis išniekino dantinis, apkandžiojo visą kūną, tuo pačiu nukando spenelį. Po to uždengė kūną labais, šakomis ir laikraščio skiautėmis. Aukos kūnas rastas kitą dieną.
Jau kiek anksčiau, kovo mėnesį Čikatilas buvo praradęs mokytojo darbą. Jo mokiniai nuolat skundėsi dėl mokytojo seksualinio priekabiavimo. Tada jis susirado tiekimo vadybininko darbą viename iš Rostovo fabrikų. Šis darbas reikalavo daug keliauti po visą Sovietų sąjungą, todėl buvo puiki priedanga Raudonajam skerdikui.
1982 metų birželį jis vėl surado auką. Eidamas namo iš parduotuvės sutiko trylikmetę mergaitę Liubovą Biryuk. Tyrėjai jos galvoje, kakle ir pilve iš viso rado 22 durtines žaizdas.
Po šio įvykio Čikatilas jau nebesistengė užgniaužti noro žudyti. Tarp 1982 metų liepos ir rugsėjo jis nužudė 5 žmones. Tada jis jau sukūrė savo žudymo sistemą. Čikatilas autobusų arba traukinių stotyje prieidavo prie vaikų, iš namų pabėgusių jaunuolių, benamių arba prostitučių. Aukas viliodavo žadėdamas saldainių, pinigų, degtinės. Kitiems pasiūlydavo galimybę pamatyti retus pašto ženklus, monetas, filmus arba tiesiog parodyti trumpesnį kelią ir palydėti namo.
Aukas taip nusiviliodavo į mišką arba kitą nuošalią vietą, ten peiliu subadydavo, supjaustydavo ir kartais dar išmėsinėdavo organus ir apkandžiodavo. Kai kurias aukas dar pasmaugdavo arba uždaužydavo iki mirties. Beveik visas aukas siejo vienas bendras bruožas – jų akys būdavo išpjautos arba kaip nors kitaip išdarkytos.
Bevaisis tyrimas
Vardan viešosios tvarkos, soviemečiu serijiniai žudymai buvo užglaistomi ar išvis neskelbiami. Juk tokie baisūs dalykai negalėjo egzistuoti tokioje gražioje šalyje – tai buvo vakarų problema. Tačiau augant aukų skaičiui, augo ir gyventojų baimė. Laikraščiai apie tai neskelbė, bet Rostove žinia greitai pradėjo sklisti iš lūpų į lūpas. Atsirado net legendos apie vilkolakių užpuolimus.
1983 metų sausį SSRS teisėsauga pagaliau buvo priversta reaguoti. Ji susiejo keturis nužudymus, nors Čikatilas jau buvo nužudęs 9 žmones. Maskvoje suformuota tyrėjų komanda išsiųsta į Rostovą, jai vadovavo majoras Mihailas Fetisovas. Tačiau tyrėjų darbas buvo bevaisis, lavonai buvo randami vienas po kito. Per metus Čikatilas nužudė dar 8 žmones.
Teisėsaugininkai svarstė daugybę variantų. Dėl nusikaltimų žiaurumo ir aukų mėsinėjimo, jie spėjo, kad tai galėtų būti grupė žmonių pardavinėjantys organus arba satanistų kultas. Policija buvo įsitikinusi, kad nusikaltėlis turi būti psichiškai nesveikas, homoseksualus arba pedofilas. Dėl to policijos pajėgos buvo mestos tikrinti visų tokių žmonių alibi. Taip pat buvo tikrinami ir seksualinius nusikaltimus darę žmonės.
Galima sakyti, kad tyrimas sekėsi puikiai, iki 1983 metų rugsėjo net keli žmonės prisipažino esantys Rostovo skerdiku. Reiktų paminėti, kad dažniausiai prisipažindavo protiškai atsilikę jaunuoliai, kuriems tekdavo iškęsti ilgus ir dažnai žiaurius tardymus. Trys homoseksualai ir vienas už seksualinius nusikaltimus baustas žmogus po tokių tardymų nusižudė. Aišku, buvo ir šviesioji reikalo pusė. Tyrimo metu atskleista 1000 nusikaltimų, tarp jų 95 žmogžudystės ir 245 išprievartavimai.
Augant aukų skaičiui tyrėjai turėjo vis daugiau įkalčių. Iš sėklos ir seilių, rastų nusikaltimo vietose, jie išsiaiškino žudiko kraujo grupę, taip pat rado jo bato antspaudą bei žilų plaukų. Tačiau nusikaltėlis toliau siautėjo.
Sulaikymas
1984 metų rugsėjo 13-ąja Andrėjus Čikatilas pagaliau buvo sulaikytas. Tais metais jis nužudė 15 žmonių.
Sulaikymo metu Čikatilas su savimi turėjo virvę ir peilį. Jis atitiko liudininkų apibūdinto žudiko portretą. Ir sėdo į kalėjimą vieneriems metams. Tačiau po trijų mėnesių buvo paleistas.
Rostovo skerdikas buvo nuteistas už smulkią vagystę iš darbovietės. Bet ne už nužudymus. Kraujo tyrimai parodė, kad Čikatilo kraujo grupė yra A, o nusikaltimų vietose rastų skysčių mėginių – AB. Žudiką išgelbėjo tai, kad jis priklausė retam žmonių tipui, kurių kraujo grupę galima nustatyti tik iš kraujo, bet ne iš kitų kūno skysčių. Čikatilas vėl buvo laisvas.
Maždaug tuo metu, bylai vadovavęs detektyvas Viktoras Burakovas nusivylęs bylos progresu į pagalbą pasikvietė psichiatrą daktarą Aleksandrą Bukhanovskį. Tai pirma tokia konsultacija SSRS istorijoje. Daktaras pateikė policijai 65 puslapių žudiko psichologinį profilį, jame tiksliai įvardindamas žudiko savybes: 45 – 50 metų, vidutinio intelekto, greičiausiai susituokęs arba išsiskyręs, sadistas, galintis pasiekti seksualinį susijaudinimą tik matydamas aukų kančias. Taip pat žmogus, kurio darbas reikalauja daug keliauti. Tačiau tai nepadėjo sugauti žudiko
Po paleidimo iš kalėjimo Čikatilas įsidarbino traukinių kompanijoje ir kurį laiką elgėsi daug atsargiau. Nuo 1985 iki 1988 jis nužudė penkis žmonės, visus juos įvairiuose SSRS kampeliuose, toli nuo Rostovo, kuriame jis buvo ieškomas.
Tuo metu pareigūnai nusprendė, kad žudikas arba buvo įkalintas dėl kitų nusikaltimų, arba mirė. Tačiau 1988-ųjų vasarą Čikatilas vėl pradėjo žudyti Rostove. Per ateinančius dvejus metus jis nužudė dar trylika žmonių.
1990-ųjų rudenį policija pagaliau ėmėsi ryžtingų veiksmų. Planas buvo paprastas – policininkai turėjo akivaizdžiai patruliuoti visose Rostovo stotyse, kad žudikas juos tikrai pastebėtų. To tikslas - atbaidyti žudiką nuo aukų paieškos tose vietose. Tuo pačiu metu trijose mažesnėse stotyse budėjo užsimaskavę pareigūnai, kurie turėjo apklausti bet kokį vyrą einantį su vaiku arba jauna moterimi. Iš viso šioje operacijoje dalyvavo 360 pareigūnų. Per mažiau nei mėnesį ji davė vaisių, 1990 metų lapkričio 22 dieną Rostovo skerdikas pagaliau buvo sulaikytas. Šįkart – visam laikui.
Sulaikytas Čikatilas kurį laiką neprisipažino dėl nužudymų. Jis palūžo tik po ilgų tardymų. Po to noriai rodė policijai, kaip vykdė savo nusikaltimus, pasakojo, kaip kandžiodavo savo aukas, burna nukąsdamas įvairias kūno vietas. Parodė, kur paslėptos taip ir nerastos aukos. Jis net gyrėsi, kad nužudė 56 žmones, nors teismas su juo susiejo 53 aukas.
A. Čikatilo teismas buvo pirmasis ryškiai žiniasklaidos nušviestas įvykis laisvoje Rusijoje. Žurnalistai praminė jį „Maniaku“, jo elgesys teisme keitėsi iš nuobodžiaujančio į maniakišką, nesąmonių kalbėjimą ar dainavimą. Sakoma, kad vienu metu jis nusiėmė savo kelnes bei apatinius ir stovėjo pusnuogis prieš susirinkusią minią.
Teisėjas buvo visiškai įsitikinęs Čikatilo kalte ir nuteisė jį mirčiai. 1994 metais jam įvykdyta mirties bausmė sušaudant.