– Kaip jūsų gyvenime atsirado elektrinis smuikas?
– Augdamas mačiau dainuojančią ir gitara grojančią savo mamą. Būdamas 4-erių, atėjau į vieną jos pamoką ir ėmiau mokytis groti fleita. Tuomet jos mokytoja paskatino mane užsirašyti į muzikos mokyklą. Nuėjau būdamas penktokas ir joje praleidau 5 ar 6 metus. Bet mečiau, nes, nors ir mėgau klasikinę muziką, ji nerezonavo su manimi. Norėjau groti kažką kito. Ėmiau klausytis įvairios muzikos ir atradau nuostabų britų kvartetą, grojantį elektriniais instrumentais. Norėjau ir pats tai išbandyti. Papasakojau tėčiui, o jis man nupirko pirmąjį elektrinį smuiką. Daug metų grojau tik pats sau.
– Kada sukaupei drąsos dalyvauti koncertuose, profesionaliuose renginiuose? Juk užtrunka, kol užauga pasitikėjimas savimi, kad galėtum groti didelei auditorijai.
– Prieš persikraustydamas į Lietuvą buvau grojęs keliuose renginiuose. Gyvendamas Dramblio Kaulo Krante, grojau dideliame labdaringame koncerte, kurį organizavo Prancūzijos ambasada. 2017 m. koncertavau Niujorke. Bet daugiausiai grodavau pats sau. Per pandemiją Lietuvoje turėjau daug laiko ir pradėjau įrašinėti savo muziką. Po kelių mėnesių susipažinau su dainininke, kuri pakvietė paakomponuoti jai. Nedvejodamas sutikau. Vieną dieną ji netikėtai paskambino ir paprašė įrašyti smuiko partiją jos dainai. Kai paklausiau kada, ji atsakė, kad tą pačią dieną [juokiasi]. Pasakiau, kad pasistengsiu, bet nesu profesionalus muzikantas ir nesu anksčiau girdėjęs tos dainos. Atvykau į studiją, kurioje sutikau talentingą prodiuserį, kietą vyruką Vitalijų. Labai patiko su juo dirbti, nors bijojau, kad jis pagalvos, kad esu niekam tikęs, ar kad ta atlikėja veltui mane pakvietė. Bet išbandėme įvairių dalykų, tvyrojo puiki atmosfera, o daina išėjo labai gera. Tada prasitariau, kad turiu įrašytą dainą, ir paprašiau ją prodiusuoti. Jis sutiko ir kartu išdirbome daugiau nei 2 metus. Per tą laiką sutikau daug mane išmokiusių žmonių, pavyzdžiui, žinomą ir dažnai koncertuojantį atlikėją Justiną Stanislovaitį. Kartu sukūrėme dainą. Tą dieną, kai pirmą kartą susitikome studijoje, jis mane pakvietė į savo grupę. Nuo laiko grojame kartu: kai man būna koncertas, pasikviečiu ir jį. Susipažinau ir su daugiau žmonių – būgnininku, drauge tapusiu smuikininke, kuri kartais koncertuoja kartu. Taigi, tai buvo laipsniškas procesas. Ši energija kyla iš mano meilės ir aistros muzikai. Bet ir kiti žmonės mane daug ko išmokė ir palaikė, visko nepasiekiau vienas pats.
– Ar be muzikos turi kitą darbą?
– Taip, muzika man nėra darbas, o hobis. Dirbu mokytoju Tarptautinėje Amerikos mokykloje Vilniuje, mokau ispanų kalbą ir anglų literatūrą. Anksčiau mokiau kinų kalbą, baigiau jos studijas. Dar kalbu mandarinų kalba, pusę bakalauro studijų laiko praleidau Kinijoje. Prieš atvykdamas į Lietuvą dirbau mokytoju Honkonge.
– Tai esi ne tik mokytojas, atlikėjas ir instrumentalistas, bet ir poliglotas, nes moki 3 ar 4 kalbas?
– Taip, studijavau kalbas ir kultūrą. Mokiausi prancūzų, kinų ir ispanų kalbas. Ispanų – mano gimtoji, taip pat užaugau kalbėdamas angliškai.
– Kaip nutiko, kad gyvenai Honkonge, bet galiausiai atsidūrei Lietuvoje?
– Gyvendamas Honkonge sutikau vieną lietuvį. Mus suartino muzika ir įsimylėjome. Santykiai per atstumą nėra lengva, tad galiausiai nusprendėme būti kartu: mečiau darbą ir persikėliau. Taip ir atsidūriau čia. Deja, netrukus po mano persikraustymo mes išsiskyrėme.
– Ar nekilo klausimas, ką vis dar čia veiki, jeigu buvote nebe kartu?
– Nuolatos uždavinėjau sau klausimą, ar nereiktų išvykti. Žinoma, skyrybos – sunkus dalykas. Be to, buvau ką tik persikėlęs į Lietuvą, neturėjau čia draugų. Bet po skyrybų gavau pasiūlymą dirbti mokykloje, jį priėmiau, nes visuomet to norėjau. Nuolatos savęs klausiau, ką aš čia veikiu. Kartojau sau lietuvišką žodį „tikėk“. Kiekvieną kartą, kai iškildavo toks klausimas, sau pasakydavau, kad tai – priminimas, jog čia esu dėl didesnio tikslo. Tuomet jau žinojau, kad esu čia, nes turiu mylimą darbą, dirbu ten, kur galiu būti savimi, kur esu vertinamas ir gerbiamas. Nesitikėjau dirbti su muzika, tiesiog mėgavausi grojimu, o žmonės puikiai reagavo. Tik tiek ir norėjau: groti, dalytis savo muzika ir būti savimi.
– Žinai, net jei ir svarstai apie išvykimą, tuomet, kai jau randi darbą, pasilieki. Ar sunku Lietuvoje užmegzti draugystę ir ją palaikyti?
– Taip. Esu gyvenęs JAV, Prancūzijoje, Kinijoje ir Afrikoje. Palyginus su šiomis šalimis, čia sunkiau ir užtrunka ilgiau susirasti draugų. Reikia pačiam rodyti daug iniciatyvos. Bet, kai pralauži ledus, pamatai mielus, labai ištikimus žmones. Tik užtrunka tas pradinis suartėjimas.
– Papasakok daugiau apie Kolumbiją. Skaičiau apie daugybę joje auginamų kavos pupelių veislių ir kitą įdomybę – P. Escobarą. Neįmanoma jo nepaminėti kalbant apie Kolumbijos istoriją. Kokia ta Kolumbija? Kur gimei?
– Gimiau ir užaugau Bogotoje. Įdomu, nes lietuviai šį miestą žino Antano Mockaus dėka. Mano nuomone, jis buvo geriausias miesto meras. Jis visoje šalyje garsėja kaip labai sąžiningas politikas, o tai nėra labai dažna Kolumbijoje. Čia gausu korupcijos, bet jam pavyko ją pažaboti. Kultūriškai Kolumbijos gyventojai – labai draugiški, šilti, atviri ir garsiakalbiai, mėgsta šokti ir gerti. Maistas gardus, yra kur keliauti, ką nuveikti ir pamatyti.
– Koks buvo pirmas įspūdis atskridus į Lietuvą? Kas nustebino?
– Šaltis! Prieš persikeldamas buvau kelis kartus apsilankęs, pirmą kartą – kovą, kai dar šalo. Nuvykau į Trakus, o ten viskas padengta ledu, bet labai gražu ir ramu. Ir labai saugu. Atvykęs iš tėvynės šiuos dalykus tikrai vertinu. Iš dalies dėl to čia ir pasilikau. Čia tikrai labai ramu.
– Ar jau pradėjai mokytis lietuvių kalbos?
– Lietuvių kalba – be galo graži, malonu jos klausytis. Lankiausi pas privatų mokytoją ir šios pamokos tikrai pravertė. Bet buvo sunku praktikuotis, nes nuėjus į darbą visi kalba angliškai, taip pat ir aš, nes tai mokymo kalba. Tuomet grįžtu namo ar einu į sporto klubą, susitinku su draugais, kurių dauguma – užsieniečiai, nors turiu kelis artimus draugus lietuvius, bet dažniausiai kalbamės angliškai. Neturėjau progų praktikuotis, todėl galiausiai nustojau mokytis. Bet galiu palaikyti nesudėtingą pokalbį, šį bei tą pasakyti, o suprantu gana daug. Čia pirma šalis, kurioje gyvendamas nekalbu vietos kalba, tad tikrai jaučiuosi apribotas. Kartais žmonės nenori susitikti, nes jiems gėda, kad nekalba angliškai. Turėčiau save labiau versti mokytis ir kalbėti lietuviškai.
– Pakalbėkime apie tavo šeimą Kolumbijoje. Ar turi brolių, seserų? Kokia buvo jų reakcija, kai nusprendei iš Kinijos ilgam persikelti į Lietuvą?
– Turiu 10 metų vyresnę seserį. Kolumbijoje gyvena mano mama, o tėtis mirė prieš 3 metus, prieš pat man atvykstant čia. Jis žinojo apie mano persikėlimą, labai man padėjo su dokumentais. Jie pripratę, kad daug kraustausi, ir džiaugėsi, kad bent jau būsiu arčiau Kolumbijos, Europoje. Jų reakcija buvo gera. Prisimenu, kad, kai pranešiau apie persikėlimą į Afriką, visaip bandė mane atkalbėti.
– Afrikoje gyvenai Dramblio Krante?
– Taip, 2 metus praleidau Abidžane.
– Bet juk kalbi prancūziškai?
– Taip, todėl buvo nesunku. Žmonės ten labai šilti.
– Labai įdomu. Ar dažnai grįžti į Kolumbiją? Kiek kartų per metus?
– Nedažnai. Išvažiavau prieš beveik 10 metų, bet grįžau tik 2 kartus. Buvau šią vasarą, 6-ias savaites. O iki tol buvau lankęsis tik kartą.
– Kaip manai, ko trūksta Lietuvoje? Minėjai, kad reikia laiko ir pastangų suartėti su lietuviais. Ko dar stinga?
– Daugiau iniciatyvos. Čia yra tikrai mielų ir talentingų žmonių, kuriuos sutikau muzikos sferoje, bet kartais jie bijo save parodyti ar išbandyti kažką naujo. Kartais žmonės nori susitikti, bet drovisi, o tai galima palaikyti nemandagumu ar šaltumu. Tačiau galbūt jie tiesiog jaučiasi neužtikrinti ar gėdijasi. Reiktų išeiti iš komforto zonos ir išbandyti naujus dalykus, nes čia tiek daug potencialo. Visgi pokyčiai pamažu vyksta, ypač jaunojoje kartoje.
– Ar pasiilgsti Kolumbijos virtuvės. Koks tavo mėgstamiausias kolumbietiškas valgis?
– Patacones – kepti plantanai, jeigu tokius žinai. Plantanus sutriname ir pakepame. Iki pandemijos jų buvo galima rasti vienoje čia esančioje parduotuvėje, bet dabar jau nebūna. Tikrai jų pasiilgau.
– O kaip tau lietuviška virtuvė? Ką mėgsti?
– Yra du dalykai, kuriuos be galo mėgstu ir dažnai valgau: koldūnai, kuriuos galėčiau valgyti nesustodamas, ir šaltibarščiai.
– Ką norėtum palinkėti lietuviams?
– Būtų du dalykai. Kalbant apie iniciatyvą, nebijokite parodyti savęs. Kaip jau minėjau, čia sutikau daugybę talentingų žmonių. Kartais pagalvoju, kad norėčiau turėti tokį talentą, kaip jie. Aš pats esu draugiškas, nesu drovus, tad darau tai, ką man norisi daryti. Tai – mano stiprybė. Klausau savo širdies ir... patenku į bėdą [juokiasi]. Taip pat patarčiau labiau klausytis savo širdies ir parodyti save pasauliui, nes tikrai yra ką parodyti. Beje, mano du geriausi draugai šią vasarą kartu su manimi 2 savaitėms atvyko į Kolumbiją, susipažino su mano šeima, kartu pakeliavome. Manau, kad jiems tikrai patiko. Jie buvo labai atviri, siūliau jiems išbandyti keistus valgius ir kitus naujus dalykus. Ir jiems labai patiko.
