Pripažinti savo kančias
„Aš nuolat susiduriu su smurtaujančiais vyrais“. „Aš renkuosi draugus, kurie mane išduoda“. „Aš supykstu dėl menkniekių“… Gyvenimiškų scenarijų kartojimasis – bet kurio terapijos kelio ar žingsnio asmeniniame tobulėjime atspirties taškas. Suvokti šią aplinkybę, trukdančią mums judėti į priekį, reiškia pamatyti pokyčių galimybę.
Tačiau tai nelengva, nes mes esame priversti susitaikyti su mintimi, kad mūsų atžvilgiu prieš mūsų valią veikia kažkokia jėga, ir kad norint su ja susidoroti mums reikalinga pagalba. Ar esate pasirengę pripažinti savo pažeidžiamumą ir bejėgiškumą?
Prisiimti atsakomybę
Perkelti kaltę už savo bėdas aplinkiniams ar visuomenei kur kas paprasčiau nei pripažinti savo atsakomybės dalį. Tačiau jeigu norite save pakeisti, reikia panorėti ir vėl tapti savo gyvenimo kūrėju, kitaip tariant, atsisakyti aukos vaidmens. Taip pat būtina pripažinti, kad neįmanoma pakeisti kitų, kaip ir nėra prasmės tikėti, kad jie pakeis mus.
Keistis dėl išorės įtakos, vadinasi, geriausiu atveju adaptuotis, blogiausiu – paklūsti kitų norams. Vienintelis įmanomas ir pageidaujamas pokytis – tas, kuris išeina iš mūsų pačių ir nukreiptas į mus pačius. Tad ar esate pasirengę nustoti skųstis?
Susitikti su nežinomybe
Net kai esame nepatenkinti ar nelaimingi, dažnai kur kas paprasčiau toliau gyventi nieko nekeičiant, nei rizikuoti viską apversti. Juk „status quo“ išsaugojimo strategijos, kurias mes taikome, kad ir kokios trapios jos būtų, tačiau dovanoja mums įprastumo komfortą. Išdrįsdami stoti į pokyčių kelią, mes ryžtamės įveikti nežinomybės baimę: kaip aš gyvensiu be šito skausmo, kuris, tam tikra prasme, jau tapo manęs dalimi?
O ką aš sužinosiu apie save, apie savo trūkumus? Mes baiminamės, kad savo viduje pamatysime kitą žmogų, nors tuo pat metu tai, ką mes ten rasime – tai ir esame mes patys, tačiau su tokiais motyvais ir ribomis, apie kurias iki šiol net neįtarėme. Tad ar esate pasirengę išeiti už įprastų ribų?
Nutraukti kai kuriuos ryšius
Pažindami save iš naujo, mes suvokiame schemas, pagal kurias veikėme, reikalavimus, kuriems paklusome, svajones ir idealus, kuriuos sau primetėme, ir įsipareigojimus šeimai ir giminei, kuriuos ėmėmės vykdyti.
Norint tapti savimi, kartais būtina pažeisti šiuos įsipareigojimus, liautis vykdyti numanomus mūsų tėvų lūkesčius, atsikratyti savo paties įvaizdžio, kuris susiklostė mūsų pačių ir aplinkinių galvose, nes tik taip galima rasti savą savirealizacijos kelią. Ar esate pasirengę pokyčiams, kurie kažkam (ir jums) nepatiks?
Atsikratyti įprasto supratimo apie pasaulį
Bet koks asmeninis keitimasis iššaukia ir dvasinius pokyčius, nes bet kokios rimtos abejonės savimi reiškia naują požiūrį į pasaulį. Mūsų pojūčiai, mūsų jausmai, mūsų vertybės, mūsų nuomonės, mūsų santykių suvokimas – viskam bus atliktas auditas.
O juk ši „revoliucija“ nesibaigia per savaitę ir dažnai būna itin nerami! Ji reikalauja įsitraukti į procesą, reikalauja jėgų, energijos, pasiruošimo nusileisti, tuo pat metu kelia daug abejonių ir pasipriešinimo, o kartais iššaukia gyvenimo būdo ir santykių su kitais žmonėmis kaitą. Ar esate pasiruošę suabejoti tuo, dėl ko buvote absoliučiai tikri?
Pripažinti, kad ne viską galima pakeisti
Psichoterapinis darbas leidžia aptikti savo užslėptus resursus, tačiau tuo pat metu parodo mums mūsų ribas. Mes tampame stipresni, tačiau nevisagaliai. Tarsi dailininkas, ilgus metus naudojęs tik tris spalvas, suprastų, kad jis turi visas dvi dešimtis spalvų.
Jo paletė išsiplečia, šansai nutapyti savo svajonių paveikslą padidėja, tačiau jo įpročiai ir įkvėpimas vistiek turi ribas. Ar esate pasiruošę sužinoti savo tikrąsias ribas?
Paimti terapiją į savo rankas
Daugelis pacientų galvoja, kad jų užduotis – nueiti iki kabineto, o visą kitą atsakomybę deleguoja psichoterapeutui. Tačiau vidiniai pasikeitimai įmanomi tik tada, kai mes patys iš tikrųjų įsitraukiame į darbą. Drąsu būtų užimti savo vietą šiame kabinete, kuris tampa būtent mūsų terapijos erdve. Tai reiškia, kad mes turime būti budrūs kai vyksta pokyčiai.
Psichoterapeutas mums – ne tėvas ir ne mokytojas, jis – tik žmogus, į kurį galime atsiremti, kad judėtume į priekį. Ar esate pasirengę atsisakyti pasyvaus vaidmens?
Nustatyti psichoterapijos ir/ar psichoterapeuto ribas
Įveikti „savo“ psichoterapiją – vadinasi išdrįsti dėmesingai vertinti tai, ką daro psichoterapeutas, pastebėti, kada jo veiksmai nepakankamai tikslūs ir kada darbas, jūsų supratimu, buksuoja. Ir pats svarbiausias dalykas, išdrįsti tai pasakyti.
Kabinetas – tai vieta, kur mes simboliškai mokomės, ir jeigu mes bandysime būti laisvi ir autonomiški psichoterapijoje, mums bus lengviau išreikšti šias savybes ir realiame pasaulyje, su tėvais, viršininku, partneriu… Galutinė laisvė – ta, kuri leis mums jausti, kad terapija užbaigta, ir pasakyti tai psichoterapeutui. Ir nutraukti reikšmingus santykius, kurie kupini emocijų ir turi savo istoriją. Ar esate pasirengę tapti nepriklausomi?
Ieškoti savo kelio
Kartais ši įgyta laisvė skatins keisti psichoterapeutą ar psichoterapijos metodą – nuo psichoanalizės pereiti prie į kūną orientuotos terapijos ar asmenybės ugdymo mokymų. Visa tai tam tikra prasme taip pat reiškia išėjimą už komforto ribų. Tačiau nepasiduokite pagundai tapti „serijiniu pacientu“, pradėti eiti „per rankas“! Visus šiuos sprendimus būtina priimti sąmoningai ir apgalvotai.
Juk galiausiai drąsa – tai ne tiek pasiruošimas ieškoti nuotykių permainų kelyje, kiek siekis puoselėti savo sodą, įveikiant neryžtingumo laikotarpius. Ar esate pasiruošę išsilaikyti tiek, kiek prireiks, ir nemėginti pabėgti nuo terapeuto ir nuo savęs?