„Juk Kūčios ir Kalėdos – ne vien buvimas kartu bei susėdimas prie vieno stalo. Šios šventės savyje talpina ir daug religinių bei nereliginių papročių, žaidimų, burtų“, – sako mokslininkas.
Gastronominio paveldo tyrinėtojas sutiko papasakoti apie Kūčių ir Kalėdų stalo tradicijas, kurios metams bėgant keitėsi, o kai kurios – visai užsimiršo.
Kūčių stalas – ypatingesnis, Kalėdų – paprastesnis
R. Laužikas pasakoja, kad kultūrine prasme Kūčių stalas yra išskirtinis. Jis nuo seno buvo pažymėtas ypatinga šeimos narių bendryste.
„Vadovaujantis katalikiškomis tradicijomis visi šeimos nariai susėda prie vieno stalo, kuris yra papuoštas balta staltiese. Ant jo privalo būti palikta lėkštelė mirusiesiems šeimos nariams, po staltiese – šieno. Vakarienė tradiciškai pradedama malda, laužoma ir dalijamasi duona, kuri patiekiama plotkelės (kalėdaičio) pavidalu“, – teigia mokslininkas.
Pašnekovas sako, kad Kūčių valgiai taip pat yra išskirtiniai. Pavyzdžiui, tokie patiekalai kaip kūčia, aguonų pienas ar kūčiukai yra visiškai unikalūs, gaminami tik šiam vakarui ir buvo būdingi visiems namams, nuo pačių turtingiausių iki skurdžiausių.
„Kiti patiekalai jau nuo seno galėjo būti kiek „laisvesni“. Juos seniau žmonės gamindavo pagal regionus, laikotarpius ar namų turtingumą. Vis tik buvo laikomasi svarbios taisyklės – gaminami patiekalai turėjo būti būdingi pasninkui. Pavyzdžiui, visais laikais žmonės mėgo įvairius grybų, žuvies ar silkės patiekalus, o taip pat ir džiovintus bei šviežius vaisius, riešutus, virtus žirnius, pupas, troškintus kopūstus“, – vardija pašnekovas.
Tačiau R. Laužikas pabrėžia, kad šiais laikais ant Kūčių stalo taip pat galima išvysti įvairiausių patiekalų. Žmonės juos renkasi pagal savo skonį.
„Kalėdų stalas yra paprastesnis ir mažiau „įrėmintas“ tradicijų. Seniau tai būdavęs tiesiog šventinis, ne pasninko laikotarpio stalas, nukrautas mėsišku maistu, sūriais, sviestu, pyragais ir saldumynais“, – nurodo gastronominio paveldo tyrinėtojas.
Anot jo, daugelis Kūčių ir Kalėdų tradicijų, kurios paplitusios mūsų šalyje, yra būdingos ir visam regionui, o kitaip sakant – buvusios Abiejų Tautų Respublikos kultūrinei erdvei. Todėl visai natūralu, kad vienus ar kitus mums atpažįstamus dalykus rastume ir lenkų, baltarusių ar ukrainiečių Kūčių bei Kalėdų šventime.
Sriubos seniau buvo įprastas valgis per Kūčias
R. Laužikas pasakoja, kad seniau vienas pagrindinių valgių per Kūčias, kuris šiuo metu yra menkai beprisimenamas, buvo sriubos.
„Senovinės, XIX amžiaus pabaigos bei XX amžiaus pirmosios pusės Kūčių vakarienės metu, po maldos ir kalėdaičio dalijimosi, paprastai buvo valgomos sriubos. Viena jų buvo barščiai. Turtingesniuose namuose jie būdavo ruošiami iš raugintų burokėlių, nuskaidrinti, su mažais virtinukais, vadintais „ausytėmis“. Mažiau turtinguose namuose barščiai buvę iš baltųjų burokų, pagardinti silke bei grybais“, – itin įdomia informacija dalinasi pašnekovas.
Mokslininkas sako, kad taip pat ant Kūčių stalo seniau galėjai rasti ir dar vieną sriubą, kuri būdavo šalta, tačiau saldi.
„Pavyzdžiui, tai galėjo būti saldinta aguonų pieno sriuba, į kurią būdavo dedami kūčiukai ir barstomi plotkelės gabaliukai. Šalta sriuba būdavo gaminama ir su medumi ar cukrumi, tiesiog pasaldinus vandenį. Vėliau į šį mišinį būdavo beriama kūčios“, – teigia jis.
Vilniaus universiteto dėstytojas pasakoja, kad turtinguose namuose seniau valgyta migdolų pieno sriuba su ryžiais ir razinomis ar vyno sriuba su specialiu, iš kiaušinių trynių bei cukraus paruoštu šodu.
„Dar žinome, kad kai kur valgyta žuvienė. Liuteronų namuose galėjo būti patiekta egzotiška šilto alaus sriuba su pienu“, – sako gastronominio paveldo tyrinėtojas.
Nemažai senovinių Kūčių patiekalų tiesiog išnyko
R. Laužikas įsitikinęs – tradicijų kaita yra visiškai natūralus procesas. Tik kaitos dėka tradicijos ir išlieka.
„Kiekviena žmonių karta tradicijas perima iš savo tėvų ir senelių bei pritaiko jas prie pasikeitusios visuomenės ir kitokio gyvenimo būdo. Šias tradicijas jie perduoda savo vaikams. O jie visą procesą vėl kartoja. Jei ieškotume Kūčių pokyčių, galėtume išskirti šios šventės transformaciją iš grynai religinės į labiau pasaulietinę, šeimos šventę. Kita vertus keičiasi ir pati namų sąvoka“, – pasakoja pašnekovas.
Anot jo, jei ieškotume didžiausių Kūčių stalo pokyčių per praėjusius 150 metų, galėtume išskirti silkių patiekalų įsitvirtinimą.
„XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje ant katalikiško Kūčių stalo turtingesniuose namuose dominavo įvairūs žuvies valgiai: kimšta lydeka padaže, karpis rausvame padaže su razinomis, žuvų skrandukų ir kepenėlių paštetas prancūziškoje tešloje, lynai drebučiuose ir panašiai. Tarpukariu, greta šių valgių atsirado ir daug patiekalų su silkėmis: kapota silkė su virtais kiaušiniais, silkė su svogūnais, silkė su pomidorų tyre ir morkomis, keptos silkės su pomidorais ir panašiai. Pamažu kitų žuvies patiekalų mažėjo, o jų vietą užėmė įvairiai paruoštos silkės“, – teigia mokslininkas.
Pašnekovas pasakoja, kad per šį laikotarpį išnyko ir nemažai senovinių Kūčių valgių. Pavyzdžiui, dabar retai kur beišvysi ant stalo patiektą avižinį, šaukštu valgomą ar net peiliu pjaustomą kisielių, migdolų ir kanapių pieną, obuolių girą.
„Keičiasi ir Kalėdų stalas. Šiais laikais mažai kas šia proga bekepa žąsį ar kalakutą, verda tikrą senovinę šaltieną, gamina riebius kraujinius vėdarus“, – pastebi R. Laužikas.
Šventes pataria švęsti sąmoningai
R. Laužikas teigia, kad kūčiukai – vienas pagrindinių Kūčių šventės valgių. Anot jo, žvelgiant į istoriją kūčiukai buvo įvairūs, ne vien kepti iš mielinės tešlos.
„Kūčiukai galėjo būti net verdami iš bemielės tešlos. Pats kūčiukų valgymas taip pat buvo įvairus. Dažnai jie valgyti su aguonų pienu, kaip savotiška šalta sriuba. Dzūkijoje daug kur kūčiukų nebuvo, bet iš miltų su vandeniu ir druska buvo kepami paplotėliai, vadinamieji lamancai. Mažosios Lietuvos katalikų namuose kūčiukus, ko gero, atstojo pailgi aguoniniai kleckai (vadinti mohnkeilchen)“, – sako mokslininkas.
Anot pašnekovo, tik patys žmonės sprendžia pirkti kūčiukus parduotuvėje ar kepti namuose.
„Istorijoje pasninko supratimas taip pat kito. Pavyzdžiui, XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pradžioje dėl prancūziškosios Apšvietos poveikio pasninkas palengvėjo. Daugelyje ano meto pasninko patiekalų receptų rasime sviesto, grietinės, pieno“, – nurodo gastronominio paveldo tyrinėtojas.
Vilniaus universiteto dėstytojas įsitikinęs, kad švenčių prasmę kiekvienas kuriame savo šeimose bei namuose. Vis tik svarbu suprasti, kad maistas nebėra esminis šventės elementas.
„Gyvename pertekliaus laikais ir kone kiekvieną dieną dauguma mūsų valgome kaip praeities valdovai ir didikai. Šventė, jei kalbame apie maistą, kone kasdien yra daugumos mūsų namuose. Todėl galvojant apie šiuolaikines šventes svarbu švęsti sąmoningai. Būtina paklausti savęs, kodėl priimame, atmetame ar keičiame vienas ar kitas tradicijas. Kodėl savo šeimoje Kūčias ir Kalėdas švenčiame būtent taip?“, – retoriškai klausia profesorius.
