Nakvoti pasirinkome mažus kaimelius, kuo pigiau. Taip iš anksto dvasiškai suartėjome su taupiaisiais vokiečiais. Pagalvojome, kad mažame kaimelyje geriau suprasime vokiečius.
Pirma nakvynės vieta prie Niurnbergo, sakyčiau, sukrėtė. Mūsų nakvynės Hattenhofene namelis stūksojo civilizacijos pakraštyje. Ties namu baigėsi asfaltas. Name be mūsų gyveno du albanai statybininkai, ispanas bei dar keli nežinomomis kalbomis kalbantys žmonės. Miškas aplink buvo aukštas, rūstus ir negenėtas. Vyras, kuris buvo ir šeimininkas, išėjo mūsų pasitikti kaip taigos gyventojas. Barzda siekė krūtinę. Iškart prisiminėme eurovizines barzdotas moteris. Bet šitas buvo tikras. Jo sūnus, po kelių neatitinkančių jo pasaulio sampratą mūsų klausimų apie vandens telkinius aplinkui ir tvarką name, pagriebė elektrinį pjūklą ir demonstratyviai parodė savo sugebėjimus. Perpjovė ties mūsų neravėta terasa dešimt metų gulintį netvarkomą didžiulį rąstą. Paglostė lygiai tokią pat ilgą barzdą kaip tėvo ir paprašė dešimt euro grynais. Užstatas jei pamesime raktą. Mes nesiginčydami padavėme jam dešimt eurų. Visai buvo negaila po pjūklo demonstravimo. Matėte gal tokį siaubo filmą – jų visas serialas – apie skerdynes elektriniu pjūklu Teksase…
