Suaugęs iš gimtojo miesto išvažiavo be minties sugrįžti: neprisitaikė prie bachūriško ir šeimamaršinio gyventojų mentaliteto

Kodėl tu nuolat šiki ant Kėdainių, po vienos iš diskusijų apie šį vidurio Lietuvoje esantį 11-ą pagal dydį šalies miestą, paklausė manęs vienas kėdainietis, vaikystės draugas. Galėčiau pasakyti jo vardą ir pavardę, bet pamaniau, kad, jei jis taip jautriai reaguoja į kalbas apie jo gimtąjį miestą, tai asmenybės išviešinimas jam apskritai sukeltų nervinį tiką. Ar man to reikia? O be to, nei jis man draugas, nei ką. Na ir kas, jog bičiuliavomės vaikystėje, maža su kokiais kvailiais žmogus vaikystėje bičiuliaujiesi.

Iš viso to čia pasakyto, galimai supratote, kad jei jau tą aukščiau paminėtą čiuvą pavadinau vaikystės draugu, tai, greičiausiai, ir pats vaikystėje buvau susijęs su Kėdainiais. Tai būtų per silpnas pasakymas – aš nebuvau tiesiog susijęs, aš juose užaugau. Nors prigimtimi nesu kėdainietis, reikalai susiklostė taip, jog tame mieste ne tik baigiau mokyklą bei praradau nekaltybę, bet ir susiformavau kaip asmenybė.

Tad kas, jei ne aš, gali išskirtinai objektyviai pakalbėti apie Kėdainius? Ir nieko aš ant tų Kėdainių nešiku, o kalbu, kaip yra. Ar vis dėl to šiku? Gal tiesiog perskaitykite tekstą bei pasakykite, ar čia aš blogai kalbu apie miestą, kuriame užaugau, ar tas vaikystės draugas tarsi nekalta gimnazistė pernelyg dramatizuoja.