Lietuviai, natūralu, ne ypač susižavėjo pavadinti laukiniais ir reikalingais auklėjimo (ir dar atvykusio į Vilnių pono iš Britanijos), pasipiktino, gausiai nesilankė, ir tas restoranas Užupyje seniai užmirštas. Šiandien pavadinti Lietuvą picų kraštu yra pagyrimas, o ne pašaipa.
Faktas yra tas, kad nepaisant picerijų vardą teršiančių tinklinių tvartų su pavargusiom padavėjom ir liūdnais klientais – kenčiančiųjų masių atstovais, kuriems toks picerijos atstoja restoranus ir pramogą su šeima, su jų primityvia rinkodara (permanentinės 30% nuolaidos jau dvidešimt metų; ir bebrui aišku, kad tai jokia ne nuolaida, o tik nudrožtas triukas patiems naiviausiems ir neatsakantiems už savo veiksmus) – šalyje geros picerijos su puikia Neapolio pica tapo ne retenybe, o norma.
Kai, pavyzdžiui, Pizza Verde atsidarė Utenoje, man buvo šokas. Tai lyg atidarinėti Porsche automobilių saloną Raseiniuose: ambicinga, bet kam jiems tokie automobiliai? Jie gal nepriaugo? Pasirodo, Utena priaugo, gal nebūtinai iki labai brangių automobilių, bet iki geros picos tai tikrai.
O dar neseniai net Vilniuje badydavo pirštais neišmanėliai ir baisėdavosi: žiū, pridegus jūsų pica, į ką panašu. Londone vienąsyk mačiau porą indų kilmės valgytojų kurie buvo (akivaizdu) pirmąsyk japonų restorane ir pasipiktino, kad žuvį jiems atnešė žalią. Neišmanėliai, jie visur neišmanėliai.
Tai kas dabar pasikeitė? Daug juk Vilniuje gerų picerijų – ir nuo seno veikinti Užupio picerija, ir ta pati Verde, ir Pizza di Ascari (tiesa, pakeitusi savininkus, bet kol kas picų Dievas ponas Andriuškevičius ten tebedirba ir moko naująją kartą), ir neseniai mano aprašyta Flying Tomato Pizza, kuri sugebėjo įsikraustyti į mega-turistinę Pilies gatvę („Užkalnis valgo: pagaliau kainos kaip Vakaruose“).
Pasikeitė tai, kad užėjau į piceriją be jokio išreklamuoto vardo, tiesiog prekybos centre, kur buvau net ne restorano apžvalgos tikslu (ėjau pirkti žuvies ir jūros gėrybių sušiams, kurie puikiai gavosi jei ką), ir pagalvojau, kad pietų metas, ir kodėl man neišbandžius picerijos, kurią jau buvau matęs, pro kurios krosnį buvau praėjęs šimtą kartų, bet niekada nedašuto užsisakyti iš ten picos.
Pavadinimas Pizza 360° reiškia ne visai tuos tris šimtus šešiasdešimt laipsnių, kurie reiškia apskritimą (o gal?) – tai krosnies temperatūra. Pavyzdžiui, 2021 metais rašiau apie piceriją Apulijoje, kuri vadinosi 400 Gradi (keturi šimtai laipsnių) – tuo tekstu nepaprastai didžiuojuosi, nes užtrolino visus jau nuo antraštės: „Užkalnio apžvalgos garsėja ir Italijoje: prie jo aplankytos picerijos rikiuojasi eilės“ – lietuvių imlumas satyrai nėra pats stipriausias tautos bruožas. Čia kaip aną dieną parašiau vatnikų tekstų parodiją apie gražų lietuvių gyvenimą tremtyje ir labai liūdną dabartinę Lietuvą, tai (žinoma) daugumas priėmė už gryną pinigą. Nelengva yra humoristo duona, bet pats tokią pasirinkau.
Noriu dar paburbėti apie krosnis picerijose. Visi tie rašymai, dažnai pasitaikantys daugelyje kitų picerijų, apie „tikrą itališką krosnį, kūrenamą malkomis“ jau užkniso negyvai: pirmiausia, kur jūs matėte netikrą itališką krosnį, o be to, krosnys būna ir elektrinės (kaip Pizza di Ascari) ir pica nė minutei nuo to nebūna blogesnė, krosnis gamina ne vien Italijoje, bet svarbiausia – pati krosnis nedaro jokios magijos. Ji skirta viso labo terminiam apdorojimui. Svarbu yra meistras, picakepys, tinkamas picos pado kildinimas, tinkami miltai ir tinkamas supratimas apie priedus ant pyrago.
Prisiminiau vieną italų restoraną, kuris (kad ir kaip būtų keista) vis dar egzistuoja Senamiestyje, kuris seniai seniai, dar kai nerašiau į DELFI, įsiskaudino dėl mano neigiamos apžvalgos ir pranešė, kad ne tuos patiekalus užsisakiau, ir taip pat pareiškė, kad turėjau paragauti jų vynų, kuriuos „veža tiesiai iš Italijos“. Ligi šiol domiuosi, ar yra itališkų vynų, kuriuos atveža kažkaip kreivai iš Italijos, o ne tiesiai.
Grįžtant prie apžvalgos, hau į meniu žiūrėdamas pastebėjau, kad jie galvoje turi pakankamai nuovokos: meniu surašytas taip, kad žmogus, kad ir su kokia nuostata prieitų, matytų, kad ir jam kažkas numatyta: populiarios picos, picos gurmanams, vegetariškos picos (yra net viena veganiška) ir aštrios picos. Kai kurios yra keliose kategorijose iškart, ir todėl gali pasirodyti, kad picų pasirinkimas per didelis – bet tik iš pirmo žvilgsnio.
Visokios tokios detalės krito į akį: pica La Gialla (geltonoji) su geltonaisiais Apulijos pomidorais (datterini gialli), kurių Lietuvoje retai sutiksi, ir esminis meniu paprastumas, neišsidirbinėjant ir nepainiojant svečio, kuris turbūt prekybos centre bus šiek tiek konservatyviau nusiteikęs.
Aš paprašiau picos Pera (kriaušė) – tai, ką matote nuotraukoje ir manote, kad ten agurkai, tai ne: ten kriaušės, plonai suraikytos, pagal tradicinį receptą su mozzarela ir gorgonzola, vytintu kumpiu ir karamelizuotų svogūnų džemu.
Galvojau, nesu tiek alkanas, suvalgysiu gal pusę ir kitką išsinešiu, bet kur ten. Nepavyko. Suvalgiau visą, taip puiku buvo, negalėjau sustoti. Padas kone idealus, viskas labai gerai su priedais, išmėtytais įgudusia ranka (ne mano skoniui, kai lietuviai kartais dėlioja sudėtines dalis lyg architektai pastatus plane – bet žinau, kodėl taip būna, čia tose tinklinėse vietose, kur griežtai suskaičiuota, kiek galima dėti dešros griežinėlių ir kumpio gabalėlių, ir kur visada būna tailandietiškos sriubos dubenėlyje dvi kretevės). Kaina (11,90 EUR) žiauriai patraukli ir tikrai nenubaidys tos tikslinės auditorijos, kuri ateina dienos pietų.
Su itališku limonadu (3,50 EUR) sąskaita gavosi 15,40 EUR ir aš niekaip nepasakyčiau, kad tai kam nors gali būti brangu, juo labiau, kad mažiau valgantys žmonės viena pica būtų galėję ramiai pasitenkinti dviese.
Tai štai, čia ir paslaptis: kai galima Vilniuje netyčia pavalgyti prekybos centre ir gauti ten už protingus pinigus puikią picą, absoliučiai ne prastesnę, negu aš randu gerose Italijos picerijose, tai reiškia, kad labai daugelis dalykų Lietuvoje sekasi puikiai ir greitai bus dar geriau.
Penkios žąsys iš penkių.
Tai priešpaskutinė apžvalga prieš Kalėdas, o jau gruodžio 22 dieną, sekmadienį, jūsų laukia kasmetiniai Užkalnio Laukinių Žąsų restoranų apdovanojimai, kurie daugeliui yra gal net svarbesni, negu Michelin gido naujienos. Michelin inspektorių daug, o Užkalnis toks yra vienas.
Pizza 360°, Saltoniškių 9, Vilnius (PC Panorama). Tel. +370 640 46808.
Nuo pirmadienio iki šeštadienio – nuo 10:00 iki 22:00. Sekmadieniais nuo 10:00 iki 21:00.
