Įsidėmėkite visiems laikams: cepelinai – ne didžkukuliai, kugelis – ne plokštainis. Kulinarijos ekspertas įvardijo šių patiekalų skirtumus

Bene populiariausi bulviniai patiekalai Lietuvoje – cepelinai ir kugelis. Tačiau kodėl tautiečiai cepelinus vadina didžkukuliais, o kugelį – plokštainiu, jei tai yra keturi skirtingi patiekalai? Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas Vincentas Sakas įvardijo šių patiekalų skirtumus, kuriuos vertėtų įsidėmėti visiems.

„Lietuvos virtuvės ir kulinarijos terminijoje yra labai daug netvarkos, nes čia bet kas, iškepęs kiaušinį ar užtepęs margarino ant batono, susireikšmina iki kulinarijos „žinovo“. Kai kurie neskiria puodo nuo prikaistuvio, trintuvo nuo maišytuvo, ankštinės pupelės nuo šparago, paprikos nuo pipiro, blyno nuo sklindžio, kotleto nuo maltinio... Tokie žmonės tik parodo savo maisto gamybos būdų neišmanymą ir kalbinį neišprusimą“, – teigia klaipėdietis Vincentas Sakas.

Anot jo, visi save gerbiantys aukštaičiai žino, kad cepelinai yra gaminami iš tarkuotų bulvių, o didžkukuliai – iš virtų bulvių ir tik su varškės bei lašinukų įdaru. Jei kas to nežino, tas – ne aukštaitis.

V. Sakas primena, kad bulviakasis prasideda rugsėjo viduryje ir tęsiasi iki spalio vidurio, būtent tada yra ruošiami ir verdami skaniausi šviežių bulvių cepelinai. „Kiekviena gera gaspadinė žino, kad šviežių bulvių cepelinų bulvinis apvalkalas būna purus ir minkštas tik tada, kai bulvių minklė ruošiama iš pusės šviežių tarkuotų bulvių ir pusės virtų bulvių. O tam, kad cepelinai būtų balti, į 1 kg tarkių įmaišo 2,5 g vitamino C“, – pasakoja kulinarijos ekspertas.

Pasak jo, tautiečiai neskiria ir kugelio nuo plokštainio. „Senovėje kugelis buvo kepamas keraminiuose arba ketiniuose puoduose, duonkepėje krosnyje. Vėliau, atsiradus kitokioms virykloms, kugelis buvo pradėtas kepti apvaliose, stačiakampėse ar ketvirtainėse skardose, orkaitėje. Kalbotyrininkai tarybiniais laikais kugelį liepė vadinti plokštainiu, net nepagalvoję, kad plokštainis gali būti pyragas, keksas, biskvitas, kopūstų, morkų, moliūgų arba bet koks kepsnys, keptas skardoje.“

Kulinarijos ekspertas priduria, kad klysta visi, kas cepelinus ir kugelį vadina lietuviškais tautiniais valgiais. „Cepelinus ir kugelį į Lietuvą atvežė Baltarusijos-Polšos pasieniuose gyvenę žydai aškenaziai lapsardokininkai (skarmaliai), cepelinus gaminę su vištienos odos spirgų įdaru, o kugelį – su žąsienos taukais. To jie išmoko iš čekų, vokiečių, austrų. Visos tautos, kurios augino bulves, gamino ir tebegamina kukulius su įdarais ir tarkių kugelius.“