„Laikyti bites mane įkalbino kaimynystėje gyvenantis kolega. Pamenu, sėdėjome jo pirtelėje ir jis ėmė raginti užsiimti bitininkyste. Iš pradžių nė neklausiau jo, nes apie bites nieko neišmaniau, bet po kurio laiko vis dėlto susidomėjau – o kodėl gi nepabandžius?“ – linksmai prisimena V. Gaidelis.
Netrukus tas pats kaimynas padovanojo ir pirmąjį bičių spiečių, davė pirmąsias pamokas, ir taip viskas pamažu įsisuko į visą bitininkystės ūkį. Per šešerius metus nuo vieno seno avilio ūkis palaipsniui išsiplėtė iki 16 naujoviškesnių bičių namelių, nors ir tai dar ne pabaiga. Per tą laiką V. Gaidelis avilius įgudo gaminti ir savomis rankomis, ir ne tik avilius, bet ir kitą inventorių – spietines, rėmelius, dėžes koriams. O už tvoros gyvenantis ir šiuo užsiėmimu kadaise sudominęs kaimynas dabar tik gūžčioja pečiais – „kurgi matyta – aviliai be dugnų – juk bitės sušals“, – šypsodamasis pasakoja V. Gaidelis.
Iš knygų bitininkystės neišmoksi
Pradėjęs domėtis bitininkyste V. Gaidelis greit suprato, kad informacijos Lietuvoje labai trūksta, todėl nusprendė sukurti šios tematikos internetinę svetainę „Medaus kalnas“. Taip pavadintas ir jo bitininkystės ūkis Širvintų r. Internetinėje erdvėje V. Gaidelis dalijasi savo patirtimi, informacija, gauta bendraujant su kitais bitininkais ir seminaruose, bičiuliai kviečiami į draugiškas diskusijas.
„Knygos rašo viena, o bitės elgiasi savaip. Būtų pernelyg lengva, jei viskas vyktų taip, kaip rašoma vadovėliuose: sudėjai rėmelius į meduves, o po tam tikro laiko išėmei pilnus medaus korius. Realiame gyvenime tu nuolat turi stebėti, kaip vystosi šeima, kaip dirba bičių motina, kokie augalai žydi aplinkui, koks medunešis, – šypsosi jis. – Juk bitės – ne robotukai, kurie dirba vienodu ritmu, stipresnė bičių šeima medaus prineš greičiau, silpnesnė – lėčiau, reikia pasirūpinti, kad bitės nuolat turėtų kur pilti nektarą, kitaip gauto medaus kiekiai bus gerokai mažesni. Stebėti, kokia jų nuotaika – jei pamatai, kad bitės rengiasi spiesti, laiku tai pastebėjus galima tam užkirsti kelią, šeimą padalinus į dvi, nes išspietusi bičių šeima medaus prineš žymiai mažiau. Nuolat reikia tinkamai įvertinti situaciją aviliuose, analizuoti, daryti išvadas.“
V. Gaidelis kuklinasi ir tikina toli gražu bičių dar neperpratęs, kitaip nei didžiulę patirtį sukaupę bitininkai, kurie situaciją avilyje gali įvertinti jo net neatidarę, vos užmetę akį į prie avilio skraidančias bites. Tačiau pakvietęs į jau paskutinio šiųmečio medaus sukimą ir aprodydamas savo ūkį šeimininkas su užsidegimu pasakoja apie kiekvieną savo avilį: „Šeštame avilyje buvo keista motinėlė, tai bitės dirba kitaip. Iš trečio šiemet išėmiau daug medaus. Aštuntame avilyje šeima yra stipriausia, todėl yra uždėta daugiausia meduvinių aukštų…“
Atsipalaiduoti nėra kada
Kiekviename avilyje vasaros metu gyvena apie 60 000–80 000 bičių. Kai šitiek jų, atrodo, chaotiškai dūzgia aplink, sunku net įsivaizduoti, kad tai griežtai sustyguotas bičių šeimos gyvenimas. Priklausomai nuo amžiaus, vienos bitės renka saldųjį nektarą, žiedadulkes, kitos – lieka avilyje ir tvarko korių akeles, maitina perus, rūpinasi motinėle, pastaroji gi atsakinga už visą bendrą darbą, taip pat ji vienintelė deda apvaisintus kiaušinėlius – iš vienų išsirita naujos bitės darbininkės, iš kitų tranai. O susikalba bitės šokiu, pavyzdžiui, tam tikrais judesiais bitės-lankuolės gali tiksliai parodyti, kuria kryptimi ir kokiu atstumu, saulės atžvilgiu yra nektaro.
Galimybė iš arti pamatyti, kaip sukamas šviežias medus, – išties nepakartojama patirtis, tačiau negaliu pasakyti, kad mudviem su fotografu tai tebuvo rami išvyka – jaudinomės, ar neteks grįžti skaudžiai sugeltiems. Taigi kaip reikiant užsimaskavome šeimininko parūpintais kostiumais ir nusekėme įkandin jo prie zvimbiančių avilių.
Nors V. Gaidelis neslepia, kad pagrindinis darbas kriminalinėje policijoje neretai būna įtemptas, bitininkystėje taip pat negalima visiškai atsipalaiduoti. „Eidamas pas bites turiu būti susikaupęs ir susikoncentravęs į tai, ką darau. Tuo metu negalvoju nei apie automobilio remontą, nei apie kitus rūpesčius. Turiu visą dėmesį skirti bitėms, kitaip taip ir nepažinsi bičių, be to, gali pridaryti didelių klaidų, pavyzdžiui, nerangiai dirbdamas netyčia prispausti motinėlę, o jei jos nebus, nebus ir naujų kiaušinėlių, šeima pradės lėčiau vystytis, kol bitės užsiaugins naują motiną“, – kalba jis.
Prieš eidamas prie avilių V. Gaidelis iš anksto susiplanuoja, kokius apžiūrinės avilius ir kokius darbus reikės atlikti, apsirengia apsauginiu kostiumu, pasiima dūminę, įrankių dėžę su reikalingais įrankiais ir skubiu žingsniu patraukia išmintu takeliu. Jei per ilgai užsibūsi prie atidengto avilio, bitės gali pradėti pykti. Negali prie jų ir jaudintis bei mosuoti rankomis – tuomet bitės gali pagalvoti, kad joms gresia pavojus, tad ims gintis ir gelti.
„Štai, padūmini – taip pasisveikini su bitėmis, tada jos nurimsta, ir gali atidaryti avilį, – apie darbo eigą ima pasakoti V. Gaidelis, o tada jau traukia korius – vienus užakiuotus aklinai, kitus pusiau. – Medus koryje turėtų būti užakiuotas – tuomet jis laikomas visiškai subrendusiu. Galima išimti ir nepilnai užakiuotus korius, bet tuomet reikia atkreipti dėmesį, koks yra medaus drėgnumas, jis negali būti didesnis nei 20 procentų, nes gali surūgti.“
Netrukus prisikrovęs pilną specialiai koriams nešti pasigamintą dėžę, jis vėl kruopščiai viską uždangsto, kad prie net ir trumpam palikto avilio nepradėtų spiestis kito avilio bitės-plėšikės, ir nuneša korius į medaus sukimo patalpą. Sugrįžęs vėl avilį atlapoja ir traukia kitus medaus gausius rėmus.
Priimtinos ne visos naujovės
Lietuvoje bitininkyste, kaip pasakoja V. Gaidelis, nemažai bitininkų užsiima puoselėdami senąsias tradicijas ir vadovaudamiesi dar iš tėvų ar senelių paveldėta praktika. Tačiau net ir į šią sritį veržiasi įvairios naujovės ir modernūs pagalbininkai.
Pavyzdžiui, bitininkai, kurie bitynuose turi kontrolinius avilius, juos kas vakarą tuo pačiu metu sveria paprastomis svarstyklėmis – taip jie įvertina svorio pokyčius avilyje, pagal tai nustato, kada prasidėjo ar baigėsi medunešis. O kai kurie bitininkai jau naudoja ir modernias svarstykles, kurios gali būti sujungtos su išmaniaisiais įrenginiais – taip bitininkai savo ūkį gali prižiūrėti tiesiog savo telefonais, gauti duomenis ne tik apie svorį, bet ir apie drėgmę, avilio ar lauko temperatūrą ir pan.
Nors V. Gaidelio bitininkystės ūkyje šiais metais taip pat atsirado keletas darbą palengvinančių naujovių – elektrinis korių atakiavimo peilis ir automatinis medsukis, tačiau visiška modernizacija, atvirauja jis, nebūtų prie širdies.
„Žinoma, tas medsukis labai geras daiktas, kiek medaus rankiniu būdu prisukdavau per dieną, dabar galiu prisukti per valandą. Bet kai pažiūriu „Youtube“, kaip dirbama su visomis naujovėmis, visiškai automatizuotomis linijomis, kai bitės traiškomos kartu su medumi... Tam aš nepritariu“, – kalba bitininkas, atsargiai po vieną stengdamasis iš medaus sukimo patalpos išgaudyti ir į lauką paleisti visas paskui atneštus korius čia įskridusias bites.
Kaip atskirti gerą medų
Kol V. Gaidelis naujuoju elektriniu peiliu kruopščiai pjausto vašką nuo kiekvieno medaus rėmo ir šiuos deda į automatinį medsukį, paprašau jo pasidalinti patarimais, kaip perkant nesuklysti ir išsirinkti tikrai gerą medų.
Netrukus nustatoma tam tikra medsukio programa ir po dešimties minučių iš jo pribėga skysto šviežut šviežutėlio kvepiančio medaus.
„Pirmiausia geras medus turi būti klampus. Paimkite šaukštelį ir pažiūrėkite, kaip medus varva – jei susidaro iškilus kauburėlis, vadinasi, medus geras. Jei atvirkščiai – susidaro duobutė, gali būti, kad tas medus skiestas, – moko jis. – Jei medus jau susikristalizavęs, prie stiklainio sienelės turi atsirasti lyg šerkšno raštas, jei jo nėra, greičiausiai medus buvo kaitintas. Taip pat reikia žiūrėti, kad medus būtų vienos konsistencijos, nesusisluoksniavęs.“
Nors apskritai V. Gaidelis didžiąją dalį įvairių nuogąstavimų dėl medaus falsifikavimo įmaišant cukraus, cukraus pudros, krakmolo, miltų ar dar ko nors vadina tiesiog mitais, esą taip sukčiauti neapsimokėtų, vis dėlto jis yra girdėjęs apie nešvarius „bitininkų“ darbelius. „Pavyzdžiui, galima bitėms duoti cukraus sirupo, jį bitės suneš į korius, o ten šis susimaišys su medumi. Nors plika akimi nelabai ir atskirsi, toks medus bus nekokybiškas“, – atskleidžia bitininkas.
Kitas dalykas – įvairūs medikamentai. Nežinant galima nusipirkti ne tik nekokybiško medaus, kuris yra atvežtas iš trečiųjų šalių, bet ir medaus su... antibiotikais. V. Gaidelis pasakoja, kad kai kurie bičiuliai, ypač vyresnio amžiaus, kartais bites vis dar gydo senais metodais, nors dabar to daryti negalima. „Dažniausiai pasitaikanti pavojinga bičių liga – varoatoze, tai bičių liga, kurią sukelia varroa erkės ir amerikinis puvinys. Anksčiau labai populiaru būdavo šią ligą gydyti antibiotikais, tačiau antibiotikų likdavo ir meduje, ir net visuose subproduktuose: pikyje, vaške ir netgi avilių sienelėse, – kalba jis. – Galbūt todėl medus yra vienas tokių produktų, kurį dauguma stengiasi pirkti iš pažįstamų arba pagal rekomendacijas.“