Vaikystės ledų skonis – štai atsakymas, kurį DELFI komanda gavo, apsilankiusi Žytomyro mieste Ukrainoje įsikūrusioje ledų gamykloje. Tas ledų skonis iš vaikystės yra vienas labiausiai neapsakomų dalykų, kuris daugeliui sukelia malonias asociacijas, ir ukrainiečiai tikina, kad būtent jiems pavyko sukurti tą skonį, kuriam daugelis jaučia sentimentus.
Plačiai atvėrę gamyklos duris, ukrainiečiai supažindino DELFI, kaip gaminami ledai, kurie primena vaikystę.
Vykome į 277 tūkst. gyventojų turintį Žytomyrą, kurį nuo Kijevo skiria apie 2 val. kelio automobiliu. Pro langus šmėžavo vaizdai, kuriuos manėme, kad galima pamatyti nebent laiko mašina nusigavus 20-30 metų atgal. Šį jausmą tarsi patvirtino faktas, kad mus vežusio automobilio vairuotojas greitkeliu važiavo neprisisegęs saugos diržo, kas Lietuvoje pasitaiko jau itin retai.
Atvykę į patį miestą pasijutome lyg atsidūrę „vidury niekur“. Vienas kitas praeivis, aptriušę pastatai, kuriems praverstų renovacija, sovietmetį menantys automobilių modeliai, kurių Lietuvoje jau beveik nelikę.
Iš pradžių visas šis vaizdas nuteikė niūriai ir šiek tiek nuvylė, tačiau atvykus į gamyklą buvome sutikti itin draugiškai. Prie lauko durų mus pasitiko fabriko darbuotojų, užimančių aukštesnes pareigas, būrys. Jie nekantravo parodyti tai, dėl ko, pasak jų, „visi pameta galvas“.
Dar iki 1976-ųjų metų dabartinės ledų gamyklos teritorijoje veikė Žytomyro mėsos kombinatas, kiek vėliau – pieno kombinatas, kuriame nuo 1998 metų pradėta gaminti prekinio ženklo „Rud“ produkcija, kuri buvo pavadinta paties gamyklos direktoriaus Petro Rud vardu.
Dabar ši gamykla ledais aprūpina trečdalį Ukrainos rinkos, yra laikoma viena geidžiamiausių šalies darbdavių ir didžiuojasi per vargus iškovotais leidimais prekiauti Europos Sąjungoje - joks kitas Ukrainos ledų fabrikas neatitinka ES standartų. Ir nors Europoje šie ledai pasirodė visai neseniai, tokiose šalyse kaip Izraelis, Japonija ir JAV jau kurį laiką galima įsigyti šių ukrainietiškų saldėsių.
Įdomioji statistika: vienas ukrainietis vidutiniškai suvartoja 1,5-2 kg ledų per metus, kai tuo tarpu statistinis amerikietis – apie 24 kg. Lietuvoje ledų poreikis žmogui kiek didesnis didesnis nei Ukrainoje – vidutiniškai suvartojame 6 kg ledų per metus. Galbūt todėl bendrovė kaip vieną iš savo taikinių ir pasirinko kaimyninę Lietuvą, kurią susitikimo metu P. Rud ne kartą pavadino „be galo artima“ ir „tikra drauge“.
Paklaustas, kodėl mano, kad ukrainietiški ledai turėtų pritapti Europoje, P. Rud užtikrino, kad jie kitokie ir tokių ledų daugiau negamina niekur Europoje.
„Mes gaminame ledus iš natūralaus pieno ir grietinėlės, o ne sviesto ir pieno miltelių, kuriuos įprastai renkasi daugelis kitų gamintojų, be to, pačiame gamybos procese modernios technologijos persipina su tradicijomis“, – dėstė jis.
„Vienas didesnių iššūkių, su kuriais buvo susidūrusi bendrovė – pasirūpinti tinkamais pieno ištekliais. Dabar jau turime daug įmonių, kurios mums tiekia pieną, net ir organišką. Tai turi didelės reikšmės ledų skoniui, kuris ir primena tą vaikystės skonį, kurį mena kiekvienas“, – tikino „Rud“ direktorius.
Po pažinties su direktoriumi ir įvado į bendrovės istoriją, sekė ekskursija po pačią gamyklą. Kokybės kontrolės skyriaus vadovė svečiams iš Lietuvos aprodė visus cechus, laboratorijas ir skyrius, kur kiekvieną dieną prie modernių įrenginių pluša apie 1500 gamyklos darbuotojų. Kelis kartus išgirdome atsiprašymų, kad aplink netvarka, nes šiuo metu, kaip tyčia, vyksta gamyklos pertvarka ir modernizacija.
Rankų darbas – vizitinė kortelė
Kompanijos duoklė tradicijoms ir ekologijai – ledai, įpakuoti į pergamentinį popierių, be folijos ar kitų medžiagų. „Vyresniems tai šiokia tokia „retro“ nata, o jaunimui – popierinis įpakavimas ir rankų darbas – tai tam tikras „cinkelis“, – pasakojo marketingo skyriaus vadovė Liudmila Jurkovskaja.
Nors gamykloje visi procesai automatizuoti, visgi čia neapsieinama ir be žmogiškųjų resursų – prie įrangos pluša darbščios moteriškės, kurios brokuotą produkciją meta į specialiai tam skirtus konteinerius.
Tokiu būdu stengiamasi užtikrinti, kad kiekviena į pakuotę pakliuvusi ledų porcija būtų tarsi iš paveiksliuko.
Vaflius kepa patys
Gamykla taip pat labai didžiuojasi tuo, kad ledų vaflių jiems nereikia užsakinėti iš kitų gamintojų – visa reikalinga įranga vafliams kepti yra vietoje.
Per valandą iškepama 27 kg, t.y. 5500 vaflių puodelių. Per parą šis skaičius siekia 3 tonas.
Mums pademonstravo visus vaflių tešlos gaminimo etapus – iš pradžių milžiniški kiekiai miltų išsijojami, tuomet į juos sudedami visi būtini ingredientai, vaflių tešla išmaišoma ir per specialius siurblius patenka į talpas, iš kurių išpurškiama ant „keptuvės“. Gamykloje kepami vaflių puodeliai ir lakštai, kurie naudojami gaminti sumuštinio tipo ledus su vafliais iš abiejų pusių.
Iškepti vaflių lakštai pjaustomi rankiniu būdu, todėl aptrupėję ar nelygūs vaflių lakštai į produkciją nepatenka.
Toliau fabriko „gidė“ mus atveda į ledų pakavimo skyrių. Išvydusios kokybės kontrolierę su palyda darbininkės droviai nusišypso ir toliau uoliai atlieka savo funkcijas. Į kartonines dėžes ledus pakuojančios darbuotojos taip mikliai prikemša pilnas ledų porcijų dėžes, kad atrodytų, joks mechanizmas taip nepajėgtų.
Daug draudžiamų dalykų
Kokybei ir griežtai tvarkai čia skiriamas didelis dėmesys. Įdomu tai, kad kiekvienas darbuotojas turi savo darbinę uniformą - chalatą, kuris yra priskirtas konkrečiam žmogui ir turi savo unikalų numerį.
Kad ir kiek nekorektiškai tai skamba, tačiau būtent toks sprendimas leidžia užtikrinti absoliučią higieną – baigęs pamainą darbuotojas palieka savo chalatą gamyklos skalbykloje, o ryte atėjęs apsivelka jau šviežiai išskalbtą ir išlygintą. Per naktį išskalbiama apie 500-600 tokių chalatų.
Dar vienas įdomus P. Rud sprendimas – visoje gamyklos teritorijoje darbuotojams yra uždrausta rūkyti. Paties direktoriaus teigimu, darbas su maisto pramone privertė griežčiau pažiūrėti į bendrą tvarką. Taip pat jis akcentavo, kad tokios sovietmetį menančios ydos kaip vagystės darbe ar atėjimas į pamainą neblaiviam šioje bendrovėje jau seniai išgyvendintos.
Visi šie sau keliami reikalavimai susiję su didelėmis pastangomis gauti sertifaktus, leidžiančius prekiauti ES. „Europa taip pat bando ginti savo rinką ir norintiems į ją patekti kelia didesnius reikalavimus. Kad galėtume patekti į rinką ir konkuruoti, mūsų produkcija turi būti ir kokybiškesnė, ir pigesnė“, – pasakojo P. Rud.
Daugiau įspūdžių iš ekskursijos po ledų fabriką – išskirtinėje DELFI nuotraukų galerijoje.