Pirmiausia apsilankė „Varinio puodo“ sūrinėje – joje buvo jau ketvirtą valandą ryto: Paulius Jurkevičius apie sūrius iš „Varinio puodo“: sūrininko diena prasideda pusę keturių ryto.
Tada leidosi į kelionę į Laužėnų kaimą, kur aplankė tituluočiausią Lietuvos sūrininką Mantą Baršį: Laužėnų ūkyje šeimos gaminamus sūrius nori užsisakyti metams į priekį.
Trečia kelionė Paulių nuvedė į Aukštaitiją, į „Auksaragės“ ūkį, kur ožkas augina ir iš jų pieno sūrius gamina Lina Urlikienė ir Tadas Pocius: Aukštaitijoje įsikūrusioje sūrinėje gimsta ir karalienės Barboros Radvilaitės garbei pavadintas sūris
Ketvirta Pauliaus stotelė – pieno ir sūrių ūkyje „Gerėja“. Čia tekstų autorių nustebino faktas, kad ūkyje šeimininkauja buvusi Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro smuikininkė: Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro smuikininkė jau kelinti metai gano ožkas, avis ir gamina sūrius „Gerėja“.
Penkta Pauliaus aplankyta sūrinė įsikūrusi prie Jurbarko – vadinasi -Sūrių džiazas“. Ir čia Pauliaus laukė nemažai atradimų: „Sūrio džiazas“: aukštoji sūrių pažinimo mokykla prie Jurbarko
Na ir pasidairykime, kokia sūrinė Pauliaus kelyje buvoyra paskutinė.
6. Vilmanto sūrinė: sūrininkas – žemdirbys, išradėjas
Paskutinė įdomiausių Lietuvos sūrininkų maršruto stotelė veda į tolimą Vakarų Lietuvos pakraštį. Žvilgteliu į interneto navigacijos žemėlapį: nuo Jurbarko link Kudirkos Naumiesčio iki Mažųjų Šelvių kaimo lyg ir netoli, vos 65 kilometrai. Tačiau kelionė užtrunka. Pusiaukelėje mane stabdo Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai, atidžiai tikrina dokumentus, klausinėja, kur važiuoju, pas ką, kodėl, ką vežu. Galiausiai linki sėkmės ir primena: čia pat, dešinėje plento pusėje baigiasi Lietuva, prasideda Rusija.
Sūrininkas Vilmantas Navickas, kaip ir Mantas Baršys iš Laužėnų, turi surinkęs įspūdingą apdovanojimų kolekciją: paskutiniame Druskininkų sūrių festivalyje jo brandintas puskietis „Grynas“ pelnė aukščiausius vertinimo komisijos balus ir buvo pripažintas geriausiu karvių pieno sūriu. Visai neseniai Vilmantas grįžo iš Lenkijos – iš tenykščio Palenkės vaivadijos tarptautinio sūrių konkurso parsivežė apdovanojimą.
Einame pasidairyti į V. Navicko gyvulių bandą. Drauge gename 50 holšteinų veislės karvių iš miško į greta plytinčią ganyklą. Mums talkina Džeris – Šveicarijos Berno kalnų šuo.
Vilmanto holšteinų juodmargės – įspūdingo stoto, 600 kilogramų sveriančios gražios, masyvios karvės. Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje ši olandų kilmės veislė sudaro apie 90 proc. visų pieno galvijų. „Šios karvės visai nereiklios, gerai prisitaiko prie mūsų klimato. Gryname ore ganosi netgi žiemą, kai temperatūra nukrenta gerokai žemiau nulio. Bet žolės suėda daug“, – aiškina sūrininkas.
Pradėjome kalbėti apie žolę. Žolė, žolės, geros žolės, prastos žolės. Daug žolės, mažai žolės. Įsivažiavome taip, jog susigriebiau visiškai pamiršęs pieną ir sūrius. Atrodytų: na, gerai, žolės žolėmis, bet kuo čia dėtas sūrio aromatas, skonis? Klausant Vilmanto lectio magistralis ganyklų tema aiškėja štai kas: žvelgi į ganyklų žoles – matai sūrį. Geras sūrininkas yra ne tik stebuklingų pieno fermentacijų burtininkas. Geras sūrininkas yra pirmiausia nuovokus žemdirbys.
Vilmantas pasilenkia ir nuskina kuokštą žolių. „Matote šias šluoteles? Tai šunažolės. Čia jų beveik visas laukas... Karvės jas ėda, jeigu žalios, sultingos – neblogas pašaras. Mano požiūris toks: gera žolė – geras pienas pigiau“, – smagia suvalkietiška tarsena dėsto sūrininkas žemdirbys.
Jis pašarų neperka – augina, ruošia pats. Taigi pats aria žemę (rodo traktorių ir plūgą), lygina arimus, pats sėja (rodo kultivatorių-sėjamąją), pats pjauna (rodo žoliapjovę). „Pavasarį tik spėk dairytis: žolė jau nupjauta, smagiai džiūsta, saulė, vėjas. Gerai, jeigu pavyksta nepražiopsoti lietaus... Šįmet šienapjūtė buvo gegužės viduryje, žolė buvo 30–40 centimetrų aukščio.“
Pradedu abejoti: gyvuliai ir bandos priežiūra, ganymas, melžimas, žemės ūkio darbai, žemės ūkio technikos priežiūra, pašarų gamyba. O kaip su sūriais ir sūrininkyste? Ar lieka laiko, jėgų, energijos? Prašau paaiškinti, ar tai apskritai įmanoma.
„Matote, aš iš prigimties esu tinginys“, – gudriai šypsosi pašnekovas.
Dabar jau kaip reikiant įdomu: darbo ūkyje yra daug, labai daug, o darbuojasi vienas tinginys?
Bet tiesa pamažu aiškėja: Vilmanto tinginystė tėra smagi suvalkietiška metafora. Ji reiškia nei daug, nei mažai, o tiek: dirbti reikia, bet būtina stengtis atlikti visus darbus kuo mažesnėmis sąnaudomis. Pasitelkus patirtį, išmonę, gudrybes.
Suprasti žemę ir jos poreikius Vilmantą išmokė tėtis Vytautas, patyręs žemdirbys. „Jam 78 metai, padeda man ne tik išmintingais patarimais, jis dažnai darbuojasi drauge laukuose. Dėl jo paramos sugrįžau iš Airijos į Lietuvą“, – pasakoja V. Navickas.
Tai dar viena šio sūrininko-žemdirbio sėkmės priežastis. „Daug ko ten, Airijoje, išmokau. Ten, kaip ir čia, dirbau pieno ūkyje, su gyvuliais. Pas airius viskas logiškai sutvarkyta, optimizuota. Rezultatas? Aš vienas susitvarkydavau su 220 karvių ūkiu.“
Kaip V. Navickas pritaikė airišką patirtį Lietuvoje? Vilmantas man rodo tvartą gyvuliams. „Lietuvoje tvartas yra kaip namas. Ūkininkai investuoja pinigus, laiką mūrydami solidžią fermą. Airiai tvarkosi pigiau, paprasčiau: yra stogas, sienos, yra lengva, pašiūrės tipo konstrukcija ir užtenka. Panašią ir aš surenčiau.“
Keliaujame į sūrinę. Bavarijos metalo puode kaitinamas pienas šios dienos sūriams. Čia viešpatauja švara ir tvarka. Ir mažos inžinerinės sūrininkystės išmonės. Pasirodo, Vilmantas yra ne tik sūrininkas-žemdirbys, jis yra sūrininkas-žemdirbys-išradėjas.
„Sakiau, kad esu iš prigimties tinginys“, – vėl juokauja ir rodo sūrių drenažo stalą. Patogus, praktiškas išradimas. Nereikia laukti, kol nuvarvės išrūgos, nereikia po vieną vartyti sūrių: visi šviežiai supjaustyti, suformuoti sūriai dedami į dėklus, išrūgos nuteka specialiu kanalu į talpyklą, vėliau jos bus panaudotos karvių pašarui. Išradėjas aiškina: naudodamasis šiuo stalu vienu metu gali apversti ir nuvarvinti 16 sūrių!
Sūrių brandinimo patalpoje pūpso Vilmanto kūriniai: tituluotas, nuo pusės iki vienų metų brandinamas „Grynas“. „Pavadinau taip, nes jo skonyje – tik pienas ir jo brandos istorija. Mano sūrių pirkėjai vertina įvairių aromatų variantus: „Pipirinis“ – su juodaisiais pipirais, „Aštrus“ – su Chalapo aitriosiomis paprikomis, štai ten – sūriai su ožragėmis, o čia – elegantiško aromato sūriai su levandomis.“
Atsisveikinu su Suvalkijos sūrių kūrėju. Paskutinis, keblus klausimas: ko labiausiai sūrininko darbe nemėgsta, nepakenčia sūrininkas Vilmantas? Atsakymas: „Monotonijos... Bet jos mano darbe ir nėra!“
ĮDOMIAUSI VILMANTO SŪRINĖS SŪRIAI:
„Grynas“, nuo 4 iki 12 mėnesių brandintas karvių pieno fermentinis
„Pipirinis“, fermentinis su trijų rūšių pipirais
„Grynas su ožragėmis“, fermentinis aromatizuotas
***
Šešių įdomiausių Lietuvos sūrinių maršrutas baigiasi šalia Suvalkijos kaimo smagiu pavadinimu Kataučizna. Lietuvos keliais per savaitę nuvažiuota beveik tūkstantis kilometrų. Turėjau progą susipažinti su neįtikėtino darbštumo ir atsidavimo sūrininkystei žmonėmis.
Mano pašnekovai buvo vyrai ir moterys, pasukę į pieno kūrybos stichiją iš įvairiausių profesijų: Mantas Baršys buvo bankinių technologijų įmonės vadovas, Irina Putrimienė – orkestro smuikininkė, Lina Urlikienė – kazino buhalterė, Vilmantas Navickas – įmonės direktoriaus pavaduotojas, Svajonė Vaicekauskienė – chemijos mokytoja, Giedrius Tėvelis – paukštininkystės specialistas.
Jie yra pirmoji Lietuvos šviežio pieno sūrininkų karta.
Mūsų pievų, pieno ir skonio lyderiai.
Teksto autorius yra Italijos „Foreign Press“ asociacijos, tarptautinės žurnalistų „Gruppo del Gusto“ grupės, Druskininkų sūrių festivalio vertinimo komisijos narys, gastronomijos apžvalgininkas, knygų apie maistą autorius.
