A. Bourdainui patiko būti A. Bourdainu. Jis suvokė, kad sėkmė yra permaininga. Jo leidėjas Danas Galpernas yra pasakojęs: „Labai ilgai Tony‘ui atrodė, kad jis nieko nepasieks, o paskui neatsidžiaugė sulaukta sėkme. Atrodė, kad jis visada džiaugiasi, jog yra Anthony Bourdainas.“
Penktadienį pranešta, kad garsus amerikietis virėjas, televizijos laidų vedėjas ir rašytojas buvo rastas negyvas viename Prancūzijos viešbutyje. CNN penktadienį paryčiais paskelbtame pranešime sakoma, kad šios televizijos kulinarinių kelionių laidos „Parts Unknown“ vedėjas veikiausiai nusižudė.
Gal kai kas ir nepatikės, tačiau garsusis šefas buvo be galo tvarkingas, organizuotas, disciplinuotas, sistemingas ir paslaugus. Pasakojama, kad į kiekvieną susitikimą jis ateidavo 15 min. anksčiau. Dar daugiau – jis manydavo, kad apie žmogų galima spręsti iš to, ar jis į paskirtą susitikimą ateina laiku, ar linkęs vėluoti. „Sprendžiu apie žmones pagal tai... Šiandien tik pavėlavai, bet galiausiai mane išduosi“, – yra sakęs A. Bourdainas.
Balta varna šeimoje
A. Bordainas užaugo Naujajame Džersyje, paprastoje šeimoje, kurioje nuo vaikystės buvo maitinamas standartiniu amerikietišku maistu – mėsos maltiniais ir mėsainiais. Bet jį intriguodavo į vaikų kambarį atsklindantys valgių kvapai, kai apačioje kaimynai rengdavo šventes. O keliaujant su tėvais po užsienį, jo smalsumas tik didėjo.
Garsus šefas laikraščiui „The Guardian“ yra pasakojęs, kad būdamas vaikas protestuodavo, jei jam neleisdavo likti suaugusiųjų vakarienėse. „Aš reikalaudavau austrių ir patiekalų, kurie jiems (tėvams) atrodė pasibjaurėtini, o mano skonis atrodė neįprastas. Iš esmės norėdavau ne maisto, o reakcijos.“ Taigi išrankumo maistui, sofistikuoto gomurio šaknys – vaikystės kaprizuose.
Sėkmė tik po keturiasdešimties
Žiūrint videoreportažus, kaip A. Bourdainas valgo „Noma“ restorane, sunku patikėti, kad pats jis negyveno prabangiai ir net skolindavosi pinigų susimokėti buto nuomai. Iš tiesų jis daug metų lenkė nugarą virtuvėje, jaudindamasis, ar pavyks įgyvendinti savo sumanymus.
Jis yra pasakojęs, kad būdamas 44 m. „stovėdavo virtuvėje, nežinodamas, ką reiškia eiti miegoti neapimtam mirtino siaubo. „Skendau siaubingose, begalinėse, negrąžinamose skolose. Neturėjau sveikatos draudimo. Nemokėjau mokesčių. Neišgalėjau susimokėti nuomos“, – atviravo garsenybė.
Nepriteklius nesumažino jo atkaklumo. Jis pasakojo: „Tai buvo košmaras, bet pastaruosius 15 metų gyvenimas jau kitoks. Jei atrodo, kad mano gyvenimas patogus, tai man visiškai naujas dalykas.“
Bebaimis ragautojas
Su kuo tik nėra vakarieniavęs A. Bourdainas – pradedant Libijos sukilėliais, baigiant garsiais šefais Etiopijoje. Jis visada atvirai sakydavo, ar valgis skanus, ar jam patinka. Tai nestebina, turint galvoje, kad viena iš jo darbo užduočių būdavo lankytis tolimose vietovėse ir ragauti pačių įvairiausių vietinių patiekalų, kurių dalis gali sukelti nemenką kultūrinį šoką.
Net patys keisčiausi patiekalai jo netrikdydavo, jis ramiai ragaudavo jaučio penio ar net gyvų gyvačių. Tiesa, šis tas visgi keldavo nerimą – šviežumas ir higiena. Kartą leidiniui „Fresh Air“ šefas pasakojo, kad sunkiausia jam ragauti „papuvusio maisto, maisto, kuris akivaizdžiai nešvarus, vandens, kuris akivaizdžiai nėra geras“.
Atmetus minėtus aspektus, jis galėdavo paragauti bet ko. A. Bourdainas toliau pasakojo: „Jei kalbėtume apie maistą, dėl kurio man kyla klausimų apie žmonijos rasės išlikimą ir tiesiog apima depresija, manau, žemiausias lygis būtų valgymas Johnny Rockets oro uoste.“ Jei taip sako žmogus, ragavęs kiaulės išangės ir žarnų, vadinasi, yra tiesos.
Gatvės maisto gerbėjas
A. Bourdainas tiesiog dievino gatvės maistą. Kaskart lankydamasis svetimose šalyse, be prašmatnių restoranų, jis būtinai paragaudavo autentiškų patiekalų ne kur kitur, o iš gatvės pardavėjų. Gatvės maistas yra geriausia, ką gali gauti šalyje, o įdomiausia tai, kad čia jis daug saugesnis, nei spagečiai „Bolognese“ viešbutyje „Hilton“, drąsiai yra sakęs jis. Geriausias būdas pajusti svetimą šalį, anot jo, – anksti ryte nueiti į centrinį turgų.
„Daugumą mano pažįstamų šefų labiausiai džiugina paprastas, neįmantrus geras maistas. Taigi sakyčiau, gatvės maistas – žmonių rasės išsigelbėjimas“, – sakė A. Bourdainas.
Įsimylėjęs Tokiją
Sulaukęs dažno klausimo, kuri pasaulio vieta iš daugybės aplankytų jam atrodo patraukliausia, A. Bourdainas nė nemirktelėjęs atsakydavo, kad tai Tokijas. „Jei man duotų bilietą į bet kokią pasaulio vietą, dabar pat skrisčiau į Tokiją. <...> Tokijas trikdo, kelia iššūkius, džiugina“, – ne kartą sakė jis.
Japoniškas maistas jam taip patiko, kad jei visą laiką būtų tekę valgyti tik vienos nacionalinės virtuvės patiekalus, jis mielai būtų skanavęs tik japonų virtuvės patiekalus. Dievinamam šios šalies maistui jis išties jautė didžiulę pagarbą: „Jei mėgstu sušius, tai nereiškia, kad turiu mokėti juos gaminti ir pats. Puikiai suprantu, kiek metų reikia vien tam, kad išmoktum teisingai išvirti ryžius sušiams. Tai disciplina, kuriai reikia daugybės metų. Taigi palieku tai ekspertams.“