Karaliūnų namuose – tikras „Lietkabelio“ atributikos muziejus. Skaniausia rytinė kava – tik iš komandos logotipu puoštų puodelių, gražiausia suknelė – „Lietkabelio“ spalvų, o sutuoktinių automobilis, iš tolo traukiantis akį klubo spalvomis ir atributika, vertas atskiros temos. Tai tarsi komandos gerbėjų simbolis su ratais.
Barbė devyndarbė
Panevėžiečiai R. Karaliūnienę pažįsta kaip aistringą „7bet-Lietkabelis“ gerbėjų „X Sector“ sielą, tačiau apie šią žavią šviesiaplaukę reikėtų kalbėti kur kas plačiau.
Veiklumo, pozityvumo, neišsenkančių kūrybinių idėjų Redai pavydėtų daugelis. Ji juokauja esanti žmogus, kuriam nieko nėra neįdomaus. R. Karaliūnienė siuva, mezga, neria, siuvinėja, užsiima dekupažu ir kitais įvairiausiais rankdarbiais, kuria saldžias puokštes, rengia teminius vakarus. Dar ji – prekybininkė suknelių salone. Estetikos gerbėja juokiasi: tokia tapo, kad aplinkui matytų grožį.
R. Karaliūnienės taisyklė – ir darbe, ir gyvenime svarbiausia mylėti žmones.
„Klientas tikrai jaučia dirbtinumą. Jei būsiu pikta, nuolatos susiraukusi, niekas nenorės ateiti“, – įsitikinusi Reda.
Prie močiutės siuvimo mašinos
Anksčiau R. Karaliūnienės spinta buvo perpildyta pačios kurtų gražiausių drabužių. Nuo galvos iki kojų apmegzti ir apnerti tiek vaikai, tiek giminaičiai. Dabar grožybių spintoje mažiau, bet ji vis tiek neįsivaizduojama be Redos siūtų „Lietkabelio“ krepšinio klubo spalvų drabužių. Tokius ji kasdien dėvi ir taip pristato savo mylimą komandą.
„Turime švarkų, sijonų, kepurių“, – vardija auksarankė.
R. Karaliūnienė svarsto, kad gebėjimas siūti, megzti, nerti ar kitaip kūrybiškai įdarbinti rankas yra užkoduotas genuose. Jos močiutė buvo siuvėja. Mama ir puikiai siuvo, ir dailiai mezgė.
„Ir dabar prisimenu: pabundu, o močiutė jau siuva. Nuo pat vaikystės ji duodavo pasiūti su mašina ir man, ir sesei, o kai neleisdavo, tiesiog paslapčia sėsdavome prie tos mašinos ir kurpdavome lėlėms drabužėlius“, – juokiasi R. Karaliūnienė.
Be baimės klysti
Močiutę Reda mena su didele meile. Nors ji nebuvo baigusi jokių mokslų, anūkes sugebėjo išmokyti pažinti raides, skaityti, rašyti.
Noras viską išbandyti, ieškoti, atrasti irgi atėjo iš močiutės. Šioji anūkėms leisdavusi ir siūti, ir valgį ruošti, ir viską patirti savo kailiu. Vėliau Reda pradėjo lankyti mokyklą, atėjo paauglystė. Laiko rankdarbiams ir panašiems užsiėmimas likdavo vis mažiau. Ji prisimena mokykloje turėjusi labai griežtą auklėtoją, kuriai dabar visgi labai dėkinga. Klasės vadovė išmokė, kad nereikia bijoti bandyti ir klysti.
„Taip yra ir su rankdarbiais: jei suklydai, nepasisekė, ardai ir vėl kantriai darai iš naujo“, – auklėtojos pamokas prisimena R. Karaliūnienė.
Vestuvės iš didelio reikalo
Nors Redą ir Valentą Karaliūnus suvedė ne meilė krepšiniui, jų pažinties istorijoje daug romantikos.
„Sakyčiau, mus suvedė meilė šokiui. Susipažinome tuomečiuose Bendruomenių rūmuose, kur savaitgaliais vykdavo smagūs šokių vakarai“, – mena Reda.
R. Karaliūnienė nuo mokyklos laikų yra aistringa šokėja. Net dvylika metų lankė šokių būrelius – sukosi ir tautinių šokių rimtu, ir anuomet labai populiarios lambados. Ir dabar šokis užima didelę dalį jos laiko.
Iki santuokos Reda ir Valentas draugavo trejus metus. O tada sulaukė būsimos anytos pastabos: „Trūko man kantrybė, reikia jums tuoktis!“
Dar įdomiau, kad tą santuoką paspartino… kiaulė.
„Anais laikais vestuves rengdavo ne kavinėse, bet tiesiog namuose. Tad anyta sugalvojo užauginti mūsų vestuvėms kiaulę. Kai kas tuokiasi iš reikalo, o mūsų reikalas ir buvo toji kiaulė. Kėlėme vestuves, kad ji neperaugtų“, – kvatojosi Reda.
Laimingos santuokos receptas
Nors sakoma, kad laimingi laiko neskaičiuoja, Karaliūnai šįmet švęs perlines vestuves – jiedu jau trisdešimt metų santuokoje. Abu užaugino dvi atžalas – 28-erių Paulių ir 25-erių Ievą.
„Galiu pasakyti, kad nė neatrodo, jog jau tiek metų prabėgo“, – šypsosi Reda.
O koks tas sėkmingos santuokos receptas?
Anot R. Karaliūnienės, dabar ji gali ranką prie širdies pridėjusi pasakyti, kad jau atrado savo recepto slaptus ingredientus. Pirmiausia, niekada nesiekė idealumo, nes jo tiesiog nėra.
„Reikia leisti gyvenimui tekėti sava vaga ir jis pats sudėlioja taip, kaip reikia. Antra, meilė ir pagarba“, – pabrėžia pašnekovė.
Reda ir į jos parduotuvę neretai užsukančius būsimus sutuoktinius moko, kad būtent pagarba vienas kitam yra sėkmingos santuokos pagrindas.
„Santuoka – tai lipimas kartu laipteliais į viršų. Joje neturi dominuoti vienas žmogus. Santuokoje turi būti du“, – įsitikino R. Karaliūnienė.
O trečias, tačiau ne ką mažiau svarbus santuokos sudedamasis – pabėgimas nuo įgrisusios rutinos.
„Kai daugelis sėdi namuose ir sako: man nepatinka oras, man nepatinka tas ar anas, mes tiesiog darome. Juokauju, kad mano galvoje gyvena velniai, tad jau pusmečiui į priekį esu numačiusi, ką veikti“, – juokiasi Reda.
Atrasti save
Nors R. Karaliūnienė atrodo tikras pozityvumo įsikūnijimas, ji neslepia, kad būta perdegimų ir ne tokių malonių akimirkų.
„Mes, 1990-ųjų vaikai, tai karta, kuri viską atrandame tik dabar. Aš vaikams sakau, kad gal geriau ne pas psichologą nueiti, o tiesiog pačiam pereiti tą gyvenimo universitetą. O kai atrasi, nuo ko perdegi, palikti tai už nugaros“, – moko Reda.
Ji vadovaujasi principu, kad nereikia pykti, nereikia atsiminti nuoskaudų ir ko nors kaltinti. Verčiau viską palikti praeityje ir imtis kažko naujo, dar nepatirto.
„Aš po didžiojo perdegimo atsisėdau ir pagalvojau, kad labai noriu save nukreipti į visiškai kitą veiklą. Kad turiu atrasti tokią, kuri mane džiugintų“, – pamena Reda.
O krovos stotele R. Karaliūnienei tapo „Lietkabelio“ krepšinio klubo gerbėjų bendruomenė „X Sector“.
Geroji ragana
Be Redos dabar neįsivaizduojamas nei vienas „X Sector“ vakaras, nei viena šventė, nei vienas susibūrimas. Panevėžietė ir tokių teminių renginių siela, ir organizatorė. Artimieji žino, kad jos pomėgis – kruopštus renginių planavimas, menkiausių smulkmenų apgalvojimas.
„Man labai nepatinka tiesiog susibėgti prie kavos puodelio ar šampano taurės. Visada norisi ko nors daugiau“, – prisipažįsta R. Karaliūnienė.
Reda gimusi per Jonines, jos dukra – per Helovyną.
„Pasijuokiu, kad esu ragana, bet ne ta piktoji, tad ir dukrytę pasigimdžiau per Helovyną“, – šypsosi pašnekovė.
Kūrybingosios Redos Joninės – tai ir vainikėlių pynimas, ir laumių šluotų rišimas. Toks persirengėlių laumių vakaras šįmet pažymėjo R. Karaliūnienės gimtadienį.
Mezgimo manija
Dar prieš kelis sezonus R. Karaliūnienė „Lietkabelio“ sirgalius stebėjo iš tolo. Jai labai norėjosi pažinti kultūringus krepšinio aistruolius. Tokius atrado prisijungusi prie „X Sector“.
„Turbūt visi galvoja, kad krepšinio sirgaliai tik rėkia ir geria. Labai norėčiau, kad Panevėžio krepšinio gerbėjus žmonės pamatytų kitaip. Aš ir pati juos išvydau visai kitomis akimis. Tai lyg šeimų sektorius, kuriame vietą randa ir vaikai, ir močiutės“, – sako Reda.
Tai bendruomenei, anot R. Karaliūnienės, labai reikėjo moteriško indėlio. Tad tik prisijungusi prie gerbėjų auksarankė pasakė: bus mezgėjų klubas. Turbūt nė nesuabejojote, jog toks jau yra. Kasdien būrys „X Sector“ bendruomenės moterų mezga, iš rankų nepaleidžia virbalų, o galiausiai žada įsirašyti ir į krepšinio istoriją. Bet apie išskirtinę idėją, kuri užvaldė jų mintis ir širdis, Reda dar nedrįsta kalbėti. Sako, kai ateis laikas.
R. Karaliūnienė virbalus čiumpa vos prašvitus – 5 valandą ryto – ir su jais nesiskiria iki vėlyvo vakaro.
„Toks tas mano biologinis laikrodis. Nereikia nė žadintuvo. Vyras jau priprato, nebežiūri į mane taip, lyg kažkas negerai būtų“, – juokiasi Reda.
Virbalai ir siūlų kamuolys visada kartu – netgi kelionėse. Mat pasirodė, kad vyro Valento vairuojamas automobilis – ideali vieta ramiai megzti.
Panevėžio patriotė
Galimybė būti „X Sector“ dalimi R. Karaliūnienei reiškia labai daug. Anot jos, tai ne tik Panevėžio komandos palaikymas, bet ir patriotiškumo savo miestui įrodymas.
„Panevėžyje gimiau, užaugau. Mano abu vaikai po studijų pasirinko čia likti. Atrodytų keista, nes jaunimas dažniausiai pabėga į Vilnių ar Kauną“, – svarsto R. Karaliūnienė.
Kai „Lietkabelio“ gerbėjai skilo ir kūrėsi nauja „X Sector“ banga, nė vienas jų nežinojo, kuo viskas baigsis. Reda sako, jog pati širdis parodė, kur yra jos vieta, kur galima nuveikti daugiau.
„X Sector“ – ne tik skandavimas arenoje, išsirėkimas, vakarėliai. Tai ir labdara, ir prasminga veikla, ir patriotiškumas. Mes esame maži, bet mūsų širdys didelės“, – sako „Lietkabelio“ gerbėja.
Įdomu tai, kad R. Karaliūnienė anksčiau tikrai nebuvo krepšinio aistruolė. Tokiu galėtume vadinti jos vyrą Valentą.
„Esu tas žmogus, kuris bėga, daro viską ir niekada neturi laiko. Bet kartą vyras sako: einam į rungtynes, gal jau gana megzti. Sakau, neturiu laiko, man reikia kažką daryti, planuoti, klijuoti, megzti, siūti. Bet tą kartą jis mane įkalbėjo“, – pamena Reda.
Su mintimi, jog nepabandžiusi nesužinosi, R. Karaliūnienė ir lydėjo sutuoktinį į rungtynes arenoje.
„Visgi santuokos metų bagažas nemažas, turiu išmintingai palaikyti vyrą, nes jis man tikrai labai daug padeda“, – dėkinga Reda.
Be amžiaus cenzo
Nors tąkart komanda laimėjo, panevėžietę sužavėjo ne pergalė.
„Tiesiog gražu žiūrėti, kad į rungtynes ateina ir močiutės, ir vaikai, ir vyrai su žmonomis. Taip netikėtai užkabino, o dabar tapo liga, bet sveika“, – šypsosi „Lietkabelio“ gerbėja.
Visgi Redą stebina aplinkinių reakcija, sužinojus, kad priklauso sirgalių bendruomenei. Ne tik priklauso, bet ir yra ištikima jos narė, nepraleidžianti nė vienų Panevėžio krepšinio komandos rungtynių.
„Dažnai girdžiu nuostabą: tavo amžiuje krepšinis? Kodėl? Man tas klausimas tikrai labai keistas. Savo miesto komandai palaikyti nėra amžiaus cenzo“, – įsitikinusi R. Karaliūnienė.
Anot jos, „X Sector“ – to įrodymas. Čia mažiausias gerbėjas vos ketverių, vyriausiajam jau virš 70 metų.
Komandos ambasadoriai
Dabar Karaliūnų namai primena „Lietkabelio“ komandos muziejų. Čia pilna įvairiausių daiktų, pažymėtų ekipos simbolika. Netgi velykinius kiaušinius Reda margino „Lietkabelio“ bordine ir balta spalvomis.
Jau dešimt metų iš eilės R. Karaliūnienė kuria kalėdines eglutes. Tokių padaro iki 200. O tada išdalina draugams, artimiesiems, kolegėms, klientams, pažįstamiems, aistruolių klubo nariams. O praėjusiais metais prieš didžiąsias metų šventes Redai šovė mintis originaliai pasveikinti „Lietkabelio“ komandos vyrus.
Sau pasisiuvo komandos spalvų suknelę, vyrui – Kalėdų Senelio kostiumą ir taip pasipuošę originaliai įteikė pačios kurtas kalėdines eglutes.
„Visi mano, kad blondinės nieko nemoka. Tegul sau taip galvoja“, – kvatojasi Reda.
Įkvėpė vaikai
Panevėžys R. Karaliūnienei atrodo gana santūrus miestas. Kartais jame matyti ir piktų veidų. Ji labai nemėgsta surūgusių žmonių ir skleidžiamo negatyvo. Redos geriausias ginklas prieš tokius – šypsena.
„Aišku, suprantu, kad žmonės turi problemų. Bet noriu parodyti, kad nereikia daug, jog būtume laimingi. Chebra, darykite kažką, užsiimkite tuo, kas patinka, nesėdėkite surūgę“, – ragina R. Karaliūnienė.
Ji svarsto, kad noras pačiai nesėdėti sudėjus rankų, o gyvenimą ragauti su visais jo prieskoniais ir poskoniais, greičiausiai atėjo dar iš to meto, kai augino vaikus. Reda negalėjo dirbti, nes atžalos dažnai sirgdavo. Jos išsigelbėjimu tapo teminių vaikų gimtadienių ir kitų švenčių ruošimas, dekoracijų kūrimas.
„Dabar su draugais juokiamės, kad vaikai užaugo, o tėvai dar nori teminių vakarėlių, – šypsosi Reda. – Vaikų auginimas man padėjo atrasti tai, ką mėgstu: siūti, megzti, kurti seges, užsiimti dekupažu, siuvinėti.“
Gaila Redai tik dėl to, kad dabar pritrūksta laiko.
R. Karaliūnienė drąsiai sako esanti laiminga. Bėgantys metai išmokė kitaip žvelgti į gyvenimą.
„Laimė yra čia – ir kai lietus lyja, ir kai vėjas pučia, ir kai saulė šviečia. Tiesiog reikia ją pasiimti. Esame sveiki, turime darbus, vaikai taip pat sveiki, sėkmingai kabinasi į gyvenimą. Ko daugiau norėti?“ – retoriškai klausia Reda.