Muziką Emilija nusekė iki Berlyno ir ten pasiliko su ja
Emilija – mergina, kilusi iš Panevėžio, nuo vaikystės siejanti savo gyvenimą su muzika, rašanti dainas, grojanti pianinu, kitais instrumentais. Po mokyklos baigimo Emilija žinojo, kad muzika niekur iš gyvenimo nedings, tačiau ir tikslieji mokslai buvo labai prie širdies, todėl ji norėjo studijuoti tai, kas apimtų tiek kūrybą, tiek tiksliuosius mokslus. Jauna moteris pasirinko garso inžineriją Berlyne. Pasak Emilijos, ji pati save labiau vadina ne prodiusere, bet inžiniere. Šioje profesijoje tenka ne vien kurti dainas, bet ir dirbti su garsais, jų apdorojimu, filmų kūrimu.
Dabar Emilijos pagrindinis tikslas – išleisti albumą, kurį ji kuria jau daug metų. Nors daugiausiai jauna moteris dirba su kitais atlikėjais, savo kūrybos taip pat nieku gyvu neapleidžia.
Emilijos kūriniai išties neeiliniai: „Mano muzika, sakyčiau, yra indie popsas, indie rokas su labai daug kitų žanrų, tokių kaip džiazas, rokas bei nemažai orkestrinių aranžuočių, styginių instrumentų garsų, priemaiša.“
Albumo, kurį Emilija planuoja šiais metais išleisti, istorija yra apie vieną sunkiausių jos gyvenimo etapų. Jame Emilija patyrė nemažai skausmo – senelių netektį, toksiškus santykius. Visą tai prodiuserė išjautė savyje, o albumas simbolizuoja naują pradžią bei skaudžios praeities pabaigą. Pasak jos, albumas bus it „psichologinis atsisveikinimas su praėjusiais metais.“
„Dirbti prie šio albumo yra tikrai terapija, nes jaučiu, kad pradeda išeiti viskas, kas vis dar sėdi manyje“, – tikina ji.
Muzikos kūrėja teigia, jog niekada negalvojo, kad atsidurs būtent Berlyne, o ir vokiečių kalbos mokytis ji nežadėjo. Vokietijoje ji atsidūrė ieškodama sau tinkančių studijų. Ten studijos buvo pigiausios, programa atitiko Emilijos lūkesčius, o ir pats Berlynas, pasak jos, žavėjo didele muzikos industriją ir bendruomenės dvasia.
„Manau, kad aš čia įgijau daug vidinės laisvės, įsisavinau jos iš aplinkinių žmonių, sutiktų muzikantų, prodiuserių. Jie padėjo išsilaisvinti iš savo vidinių pančių, baimių, nepilnavertiškumo jausmo. Mane labai įkvėpė žmonės ir visuotinė tolerancija bei tai, kad tu šiame mieste gali daryti beveik viską, ką nori. Žmonėms tiesiog neįdomu, ką tu darei iki tol, kol neįžeidinėji kitų, jiems netrukdai,“ – patirtimi dalijasi Emilija.
Pasak jos, šio miesto kultūra yra kitokia nei Lietuvoje, todėl jai kiek užtruko iš savęs išvaryti „lietuvišką gėdą“, nebijoti parodyti savo kūrybos ir nesigėdyti tikrosios savęs.
Žmonės Berlyne – šiltai šalti
Vokietijos sostinė, kaip bendruomenė ir kūrybinė erdvė, Emilijai reiškia vieną – laisvę. Pasak jos, Berlynas yra šaltas miestas ir į jį atsikrausčius užtrunka nemažai laiko rasti savo vietą. Čia visi kovoja dėl vietos.
Kalbant konkrečiai apie apgyvendinimą, čia būstas yra brangus, o jį rasti – sunku.
Pasak Emilijos, užtrunka laiko ir apsiprasti prie čia esančių žmonių, o jiems – prie tavęs. Vokietijoje ne vietinių gyventojų yra labai daug, tad vokiečiai kiek prisibijo svetimšalių.
„Pavyzdžiui, kalbant apie LGBTQ ir kitas mažesnes bendruomenes, jie bijo įsileisti naujus žmones, nes nežino, kokios jų politinės pažiūros, kokį jie turi požiūrį į tavo teises ir apskritai egzistenciją. Užtrunka, kol žmonės apsitrina ir sužino apie tave pakankamai ir ima nebebijoti, kad tu būsi grėsmė jų sveikatai, gyvenimui, teisėms.“
Berlyno ir muzikos sąsaja
„Berlynas garsėja tuo, kad čia yra milžiniška laisvė. Tu gali būti toks, koks nori būti, niekam nerūpi, ką darai. Gali eiti apsirengęs kaip nori gatvėje ir niekas į tave net neužmes akies – niekam neįdomu“, – sako Emilija.
Tiesa, nors laisvės daug, mergina sako, kad išgyventi vien iš meno gana sudėtinga. Šioje industrijoje labai daug žmonių nori to paties.
„Smagu, kad mūsų yra tiek daug, vis dėlto manau, kad daug kas tuo naudojasi. Pastebiu, kad žmonės čia labai mielai eina į koncertus ir tai yra vienas iš pagrindinių laiko praleidimo būdų,“ – pasakoja Emilija.
Ji užsimena ir apie Berlyne įsikūrusį elektroninės muzikos ir reivo klubą Berghain. Jis, pasak pašnekovės, yra garsiausias Europoje, o gal net ir pasaulyje. Jo apsauginiai – itin išrankūs ir vykdo griežtą atranką, kas gali patekti į klubą, o kas ne. Eilėje gali tekti pralaukti ir 4 valandas, o sulaukus neįeiti.
Berlyne naktiniai klubai turi gana griežtas taisykles bei savo atmosferą, estetiką. Emilija pasakoja, kad žmonių neįleis, jeigu jie atrodys per paprastai, primins turistus. Anot pašnekovės, stengiamasi, kad erdvėse nebūtų sugadinta intymi, privati atmosfera. Dėl šios priežasties ten negalima filmuoti, fotografuoti, trukdyti žmonėms mėgautis muzika, bendryste.
Psichotropinių medžiagų vartojimas – kultūros dalis
Kalbėdama apie psichotropines medžiagas Berlyne prodiuserė užsimena, kad žmonių požiūris į tai čia labai liberalus.
„Tu gali daryti tai laisvai, psichotropinių medžiagų gali gauti bet kur ir bet kada. Neseniai buvo dekriminalizuota ir marihuana. Aš manau, kad ir tai yra didelė muzikos kultūros dalis. Asmeniškai aš pati niekada nejaučiau jokio spaudimo vartoti narkotikus ir jų nevartoju, bet, aišku, tai egzistuoja aplink mane. Esu buvusi žmonių, kurie vartoja narkotikus, rate, bet jutau jų pagarbą mano apsisprendimui“, – pasakoja Emilija.
Įdomu tai, kad būdama Lietuvoje Emilija jausdavo didesnį spaudimą išbandyti psichoaktyvias medžiagas iš aplinkinių nei Berlyne.
