Palanga – jos namai. Laura čia gimė ir užaugo, iš arti matė tėvų kavinių ir restoranų verslų kasdienybę. Paskui ji beveik dvidešimt metų gyveno Vilniuje ir užsienyje, kur dirbo viešbučių ir restoranų srityje. Prieš kelerius metus Laura grįžo į Palangą ir prisidėjo prie viešbučio valdymo, kuris priklauso jos tėveliams. Birželio pabaigoje sukako metai, kai ji vadovauja Palangos viešbučių ir restoranų asociacijai.
– Laura, yra toks iki skausmo žinomas posakis „Savo krašte pranašu nebūsi“. Ar taip ir galvojote prieš beveik dvidešimt metų, kai palikote gimtąją Palangą?
– Ne, taip negalvojau. Tiesiog išvažiavau studijuoti. Kaip žinote, Palangoje gimiau ir augau šeimoje, kuri kone pirmoji pradėjo čia restoranų verslą. Tad jau nuo 12-os metų padėjau tėveliams darbuotis. Įgijau nemažai patirties, perėjau didžiulę mokyklą.
Baigusi mokyklą įstojau į Vilniaus universitetą, kur iš pradžių studijavau dvi specialybes: teisę ir ekonomiką. Visgi pastarąsias studijas po dvejų metų teko atidėti, nes suvokiau, kad vienu metu pabaigti du aukštuosius nebus lengva. Po 16 egzaminų išlaikyti vienu metu nebuvo paprasta, tad pasilikau tik teisę.
Baigusi studijas ištekėjau ir iš karto gavau darbą pagal specialybę Generalinėje prokuratūroje, kur išdirbau beveik 4 metus.
Gimus vaikams supratau, kad nebenoriu tęsti teisinio darbo, ir atidariau pirmąjį vaikų ir šeimos restoraną „Kukumuku“ – tai buvo restorano, teatro ir edukacijos sintezė. Netrukus atidariau dar keletą restoranų. Gyvenau intensyviai, vykdavau stažuotis į Dubajų ir visa mano veikla sukosi apie restoranų verslą ir industriją.
– Skamba puikiai. Kodėl viskas pasikeitė?
– Prasidėjus kovido pandemijai labai daug verslų buvo priversti sustoti. Aš tikiu visais ženklais, kuriuos mums siunčia visata, tad šį laikotarpį priėmiau kaip galimybę padėti tėvelių verslui. Pamenu, kaip tuomet mano tėtis gražiai pristatė kolektyvui, kad perduoda laivą naujam kapitonui – man. Buvo labai didelė atsakomybė perimti verslą, kuris puikiai egzistavo daugybę metų, bet džiaugiuosi, kad su šia užduotimi puikiai susitvarkiau.
– Dabar daugiau laiko praleidžiate gimtojoje Palangoje?
– Taip, vasarą čia būnu nuolat, o kai vaikams prasideda mokslo metai, migruoju tarp Vilniaus ir Palangos. Kadangi labai mėgstu vairuoti, toks gyvenimo būdas man labai tinka.
Palangos aš niekada nenustojau mylėti, net ir gyvendama Vilniuje visus savo draugus skatindavau važiuoti į Palangą, nes aš šį kurortą žinau kitokį, žinau, kad čia yra ne vien Basanavičiaus gatvė. Visada buvau geriausia Palangos ambasadorė, nors čia ir negyvenau.
– Birželio pabaigoje sukako metai, kai esate Palangos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė. Kaip vertinate tuos metus?
– Kai grįžau padėti tėvams, iš karto įstojau į minėtą asociaciją, jau pirmaisiais metais buvau išrinkta į valdybą, o prieš metus tapau ir šios asociacijos prezidente. Neslėpsiu, tapus prezidente iššūkių ir atsakomybių smarkiai padidėjo. Šios pareigos – idėjinės, už tai nei aš, nei valdyba negauname jokio atlygio. Bet tai puiki galimybė padaryti daug gražių dalykų Palangai. Matyt, esu netipinė palangiškė, nes galvoju, kad pirmiausia patys turime padaryti Palangai gerų darbų, o tada ir verslui bus gerai.
– Kone kasmet prasidėjus vasarai visuomenėje sklando juokeliai, kad, nepaisant koks oras, Palangos verslininkams vis tiek bus blogai...
– Kadangi pastaraisiais metais tenka daug bendrauti su žurnalistais, stengiuosi tą mitą paneigti. Jei norėsi, visada rasi prie ko prisikabinti ir dėl ko padejuoti, bet geriau kalbėti apie pozityvius dalykus. Žinoma, reikia kalbėti ir apie iššūkius, ir apie tai, kaip su jais tvarkytis, bet ne dejuoti.
Suprantama, situacija nėra lengva dėl geopolitinės situacijos. Prasidėjus Rusijos sukeltam karui Ukrainoje, mes praradome daug svečių iš užsienio, nes manoma, kad ir pas mus nesaugu. Tad dedame dideles pastangas, kad juos susigrąžintume, bet tai nėra labai paprasta. Šiuo metu mes esame susigrąžinę tik apie 20 proc. ikikovidinio laikotarpio svečių iš užsienio.
– Kaip manote, ką dar galima nuveikti šiuo klausimu?
– Ilgą laiką gyvenau Vilniuje, daug stažavausi Dubajuje ir kitose šalyse, tad teko matyti daug gerų pavyzdžių, kuriuos galima būtų pritaikyti ir Palangoje. Jau pernai susėdome su Palangos meru pasikalbėti, ko, mano akimis, trūksta Palangai, kad būtume dar patrauklesni.
Manau, kad pirmiausia reikėtų didesnio mūsų kurorto viešinimo ne tik Lietuvoje, bet ir pasauliniu mastu. Inicijavau ir su viena Vilniaus piaro kompanija parengėme didelį strateginį planą, kaip tai padaryti. Mintis paprasta – jei mes norime stipriai pasirodyti užsienio turistams, reikia kalbėti ne vien apie Palangą, o apie visą Vakarų Lietuvos regioną. Čia esantys miestai nėra konkurentai, kaip daugelis galvoja, o kaip tik turime bendradarbiauti. Kai iš užsienio atvykęs svečias čia nori praleisti kelias savaites, jam reikia sudaryti turą per visus miestus.
Džiaugiuosi, kad valdžios atstovai girdi mus, ir tikiuosi, kad žingsnelis po žingsnelio judame į priekį. Pavyzdžiui, dar prieš metus mes galvojome, kad nesame įdomūs Amerikos ar Japonijos turistams, o dabar žinome, kad tokių tolimų šalių turistai, apie mus sužinoję, vertina mūsų regioną kaip perliuką ir mielai renkasi šį maršrutą.
– Gal galite įvardinti keletą niuansų, kuo mes galime būti patrauklūs tolimų šalių turistams?
– Aš Palangą visiems pristatau kaip vieną moderniausių kurortų Baltijos šalyse. Lyginant Estijos ar Latvijos kurortus, galime pasidžiaugti puikia mūsų gastronomika, taip pat mūsų regione puikiai išvystytas viešbučių sektorius, kempingų, dviračių takų infrastruktūra. Puikiai išvystytas ir aktyvaus laisvalaikio sektorius: galima kaituoti, turime vieną didžiausių pasaulyje vandenlenčių parkų, veikia teniso, padelio kortai, baseinai. Kitais metais turėsime modernų ir naują kino teatrą, ką jau kalbėti apie turtingą kultūrinę programą, pavyzdžiui, Palangos koncertų salėje vasaros metu tik dvi dienos laisvos, visas kitas dienas organizuojami koncertai. Beje, jie čia vyksta ne tik šiltuoju sezono metu. Ir tai ne vienintelė vieta Palangoje, kur vyksta renginiai, jų yra kur kas daugiau. O kur dar muziejai... Mes neatsiliekame absoliučiai niekuo nuo kitų Europos ar pasaulio kurortų. Vienintelis dalykas, kad mūsų šiltasis sezonas yra gerokai trumpesnis.
Tačiau kaip tik neseniai bendravau su kolege iš turizmo sektoriaus. Ji buvo neseniai grįžusi iš Ispanijos, kur bendravo su turizmo atstovais iš kitų šalių. Pavyzdžiui, Italijos, Ispanijos, Prancūzijos turizmo atstovai išgyvena, nes pastarosiomis vasaromis pas juos taip karšta, kad darosi neįmanoma keliauti. Tad matome tokią tendenciją, kad vis daugiau žmonių vasarą rinksis centrinę Europą, kur nėra taip karšta.
Manau, kad Palanga jau pasiekė lūžio tašką ir mes jau galime kalbėti ne apie kiekybę, o apie kokybę. Investuojame į miegą, į sveiką gyvenimą, į maistą, SPA procedūras. Matome, ko nori svečias, ir taip pat orientuojamės į tai, kas šiandien yra populiaru pasaulyje.
– O ko, jūsų nuomone, dar trūksta Palangai?
– Manau, būtų puiku, jei Palangoje atsirastų privačių paplūdimių, kur būtų įrengta visa infrastruktūra, gultai, restoranai, galbūt ir baseinai. Latvijoje jau yra keli tokie paplūdimiai. Matome tam poreikį, nes Palangos svečias irgi smarkiai keičiasi ir jau nebėra toks pat, koks buvo prieš penketą ar septynetą metų.
Taip pat reikėtų dar daugiau didesnių renginių bei konferencijų.
Kadangi Palanga turi absoliučiai visą konferencijoms reikiamą infrastruktūrą, vienas iš būdų pritraukti čia daugiau žmonių – organizuoti konferencijas ar didesnius tarptautinius renginius. Labai džiaugiuosi, kad, prasidėjus rudeniui, rugsėjo mėnesį metai iš metų organizuojama Lietuvos „Rotariada“, Lietuvos brokerių sąskrydis, „Lūžio taškas“ minės jau 20-uosius metus.
Šiais metais rugsėjo 29–spalio 4 d. pirmą kartą Lietuvos istorijoje Palangoje vyks Senjorų festivalis – pirmasis ir didžiausias Lietuvoje. Džiugina ir tai, kad konferencijos keliasi jau ir į antrą rudens mėnesį, kurio pradžioje įvyks konferencija „(ne) Tobula moteris“, skirta moterims.
Vykstant kuo daugiau konferencijų ar tarptautinių renginių, Palangoje trumpėja vadinamasis sezoniškumas. Didžiausias noras, kad visa tai vyktų ištisus metus. Einama teisinga kryptimi.
– Įdomu, o jūs pati randate, ką veikti Palangoje laisvalaikiu? O gal jo visai neturite?
– Aš labiausiai atsipalaiduoju važinėdama riedučiais. Tai darau jau kone 28 metus. Man tai pati geriausia meditacija ir poilsis. Šiam malonumui pats tinkamiausias dviračių takas Palanga–Šventoji. Tas laikas pušyne, girdint čiulbančius paukščius ir ošiančią jūrą, yra didžiausia dovana.
– Kada Palanga jums mieliausia?
– Asmeniškai man Palanga visada buvo ir bus gražiausia rudenį, nes tuomet vaikštant ištuštėjusiomis gatvėmis apima toks jausmas, kad užsisakei visą Palangą. Šį jausmą sunku žodžiais apsakyti, tai reikia pačiam patirti, kaip atrodo ta burgundiškoji Palanga, kai keičiasi medžių spalvos. Kas vertina gilų su savimi praleistą laiką, rekomenduoju atvykti į Palangą būtent rudenį, per bobų vasarą.
Keista, bet, kiek bendrauju su savo pažįstamais, dažnai išgirstu, kad jie nėra buvę Palangoje rudenį ar žiemą. Esu buvusi Laplandijoje, Islandijoje ir galiu patikinti, kad pastarosios kelios žiemos Palangoje taip pat atrodė kaip minėtos šalys, arba kaip didelis pasakiškas pusnimis apglėbtas miestelis.