Anuomet visas miestelis tylomis ošė, kaip ši, kur kas vėliau, tikrai ne kitą dieną po laidotuvių, kitą vyrą nutarė susirasti. Net ne nutarė, o susirado.
Visi norėjo, kad jauna, poreikių turinti moteris pasilaidotų. Kad džiaugsmus užkastų kažkur ten, greta pirmojo vyro palaikų, kad svajones pelenais išbarstytų, kad kūniškus norus užmirštų. O ji, karvė, ėmė ir nepasilaidojo gyva būdama! Neužsilenkė!
Bet tai buvo prieš gal pusę amžiaus ir visą kaltę galime suversti laikų niūrumui. Iš Sibiro grįžę žmonės parsivežė pilnus lagaminus traumų, pykčio, nusivylimo. Vaikai bandymu išgyventi pakeitė svajones mokytis, tapti kažkuo. Jų tėvai užsisuko varge. Tas uždaras ratas ir paskatino žmones užsidaryti tamsiose juodose dėžutėse.
Bet laiko nutekėjo, o kažkokia mentalinė riba, ties kuriais gyvenimo metais turi tarsi smerties laukti imti, liko. Lietuviai kažkodėl visai nemyli ir negerbia mokiausios, mažiausiai įsipareigojimų ir baimių turinčios kartos.
Žinoma, kad dalykai keitėsi. Negali sakyti, kad penkiasdešimtmetė šiais laikais skarutę pasiriša, persižegnoja ir viso gero. Bet mes, pavyzdžiui, vis dar beveik nešnekame apie penkiasdešimtmetę, kaip apie seksualią moterį. Kaip apie tą, kuri dar gali ir pasaulį, ir vyrą (arba moterį) užkariauti. Statome penkiasdešimtmetes į kažkokių matronų vietą: kad pamokytų, kad patirtimi pasidalintų, jei buvo sėkmingos. Arba, jei visuomenės akyse sėkmingos jos nebuvo, tada jau tikrai šakės. Dvidešimtmetė, net jei neypatingai sėkminga, tai dar ir graži, ir seksuali gali būti, o penkiasdešimtmetė – vargo pelė.
Kalbuosi anądien su būtent tokio amžiaus savo drauge. O ji man sako: „Fausta, nu kur man nueiti pašokti?“. Ne klausia, o tiesiog tokiu būdu sako, jog nėra kur. Ir mes abi žinome, kad tai tiesa.
Ji visai nenori stumdytis su jaunimėliu prie baro ir būti ta teta, kuri ne ten pataikė. Ji nenori konkuruoti su išsimaliavojusiomis malvinomis, besitikinčiomis nakčia sutikti savo aukso puodą. Ji nori pašokti! Pasitūsinti! O kur eiti pašokti penkiasdešimtmetei? Oriai. Su gerais gėrimais, kuriems ji jau tikrai uždirbo. Nenutaškytomis sienomis. Bet, įsiklausykite, ne į prabangų restoraną ji nori, į šokius. Į klubą.
Nėra kur. Mūsų šalyje manoma, kad penkiasdešimtmetėms šokti nebedera. Kad apie šokius jos nė negalvoja. Ir nesekite pasakų esant kitaip – nes jei kitaip būtų, tai būtų ir tų vietų.
Tai čia Vilniuje. O kas darosi provincijoje? Viena kebabinė mokiniams ir viena pigi picerija-baras, į kurį vakare pasėdėti neis nei vienas save gerbiantis vidutinio amžiaus žmogus. Kai tau 16 – dar veža mintis, kad tave ten apskritai įleis, palaikę vyresniu. Kai tau 25, eini ten tik tada, jeigu su gyvenimu ne iki galo nusisekė ir mokslai nebuvo prioritetas. Na, o vyresni, ypač adekvatūs, neina visai. Nes ta vieta ne jiems.
Keista, kad taip atstumiame kartą, kuri, kaip liudija pasaulio statistika, yra pati mokiausi. Patys pagalvokite. Namus jie jau paprastai turi. Automobilį taip pat. Vaikai – užauginti. Nevaldomas paaugliškas apetitas – numaldytas. Dauguma ir paskolų nusikratę. Karjeroje – stabilūs.
Tai ne kinkas dėl dvigubai padidėjusios paskolos drebinantis trisdešimt penkerių vilnietis. Ir ne trisdešimtmetė, kuriai panikos ataką iššaukia mintis, jog iki trisdešimties ji planavo turėti šeimą, nuosavą būstą, keliauti, o turi tik pasmakrėje vis išsikalantį juodą, storą plauką. Iš verslo perpektyvos – tai daug patraukliau. Ramūs, turintys laiko ir pinigų. Svajonė, ne klientas.
Bet lietuviams jų pinigų nereikia.
Nenuskilo ne tik moterims. Nenuskilo ir vyrams. Nes kai jie, kažkur kelio viduryje, ima daryti tai, apie ką svajojo, ko visad norėjo, tai vadinama vidurio amžiaus krize.
Niekas nė nesiruošia į galimus variantus priimti idėjos, kad žmogus gal dešimtis metų gyveno bėgime. Kitų scenarijuose. Kad kai kam – nebuvo pinigų. Kitkam – drąsos. Ir tada, kai suprato, kad tų metelių žemėje liko gal dvidešimt-trisdešimt, pradėjo apčiuopiamai gaila darytis savo gyvenimą vėjais paleisti. Juolab, kad ir galimybės dabar kitos. Tai ima jie ir padaro kažką ne kitiems, o sau. Dėl savęs. Ir tai, kažkodėl, krizė, o ne prašviesėjimas.
Aš, beje, ėmimą geriau maitintis ar sportuoti, įgyvendintą svajonę nusipirkti motociklą, nelaimingų santykių palikimą, naujo hobio atradimą, vadinčiau būtent prašviesėjimu. Bet visuomenė nori, kad penkiasdešimtmetis 8 ryto eitų į darbą, po jo užsuktų į parduotuvę, 18 valandą jau būtų namuose ir kristų prie televizoriaus. Darbo savaitės pabaigoje žiūrėtų „Didįjį penktadienio filmą“, o šeštadienį nuvažiuotų aplankyti dar vieno rajone esančio piliakalnio.
Paskui ta pati visuomenė sako, kad penkiasdešimtmečiai – nuobodūs pyrdos, bet jei jie elgiasi ne taip, kaip aukščau aprašyta, rėkia apie krizes, vadina nebrendylomis ir visaip kitaip bando pastatyti į vietą. Kaip drįsai eksperimentuoti? Nusirauti? Kvailai pasielgti? Būti drąsus? Veržlus? Pasiutęs?
Rašo taisykles apie tai, kas nedera sulaukus tokio amžiaus. Kaip reiktų. Kaip negalima. Kelia nuolatinę konkurenciją su jaunesnėmis kartomis. Ir jei galėtų, tai įkapes ruoštų, smerčiaus laukti lieptų.