Chlamidiozė, gonorėja, įvairiausi grybeliai, trichomonozė, pūslelinė ir kiti malonumai – kiek moterų girdėjo šias diagnozės, tyliai ir pareigingai nuėjusios „susitvarkyti?
Moterys, būna, patiria neaiškios kilmės pilvo skausmus. Tada pereina visą kelią: besiaiškindamos pas urologus, besikonsultuodamos su chirurgais. Ir galiausiai paaiškėja: chlamidijos! Arba kankinasi moterys su makšties niežuliu, nemaloniomis išskyromis, vartoja vaistus. Kaip atsinaujina, taip atsinaujina ta, liaudiškai tariant, pienligė.
Tarp moterų irgi gerų sutrių bei apsileidėlių esama. Kažkas juk ir tuos vyrus apkrečia. Tačiau bendrieji įpročiai, o man tai patvirtino du ginekologai, yra tokie, kad tikrintis eina moterys. Jei tai jų nuolatiniai partneriai, gydytojo paskirtais vaistais tam kartui išsigydo abu, nes moteris namo tablečių parneša ir tiek ponas jau gali padaryti – vieną kitą nuryti. Tada iki skyrybų – abu švarūs, jei ištikimi. O paskui – vėl dainelė iš naujo.
Į naujus, net jeigu tik lytinius, santykius ateiti sąmoningai „švariam“ – nėra nei savaime suprantama, nei įprasta. Nesvarbu, kad gali grėsti ir mirtis, ir luošumas, ir nevaisingumas, ir organų pažeidimas. Vis tiek gausu tų, kuriems pakankamai normalu įkišti net be prezervatyvo, tačiau nors pasitikrinti prieš tai – ne variantas.
Ateinu aš pas specialistę ir sakau, kad noriu tiesiog prevenciškai išsitirti. Viskas labai paprasta: jei turėjai nors vienus lytinius santykius gyvenime, tai prasminga. Mes pasijuokiame, kad juk tai moterys ateina tikrintis, tai savaime suprantama. Gydytoja priduria, jog dauguma jų sako, kad esama paprasčiau ateiti pačioms nei savo nuolatinį partnerį atvaryti, įtikinti ateiti.
Lyg ir juokinga. Bet iš tiesų tai liūdna.
Žmonėms nėra gėda mylėtis, bet gėda šnekėtis. Jokių problemų kelnes nusimauti ir nuogu užpakaliu lakstyti, bet kalbėtis apie lytiškai plintančias ligas – per sudėtinga. Nepatogu iškelti tokį reikalavimą – pagalvos, juk, kad kažkokia psichinė.
Pernelyg baisu įvesti sąlygą „seksas po to, kai žinosi, jog tikrai nepatini jokių ligų“. Realistiškiau skamba seksas po vestuvių nei pranešti vienas kitam, kad į santykius jie ateina atsakingai ir pareigingai. O tada severiutės laksto po gydytojus, tyliai neša kryželį.
Tas moters „susitvarkymas“ juk apskritai konstanta. Nekintamas lūkestis moteriai. Kiek daug jų tyliai „susitvarko“ nepageidaujamą nėštumą? Ne tokiu jau retu atveju gerai, jei vyras pinigėlį pameta. O būna, kad „tvarkosi“ nuo pradžių iki galo viena. Ir su emociniu svoriu viena lieka.
Peikiu vyrus, bet iš tiesų tai pačios taip savarankiškai besitvarkydamos ir prisitvarkėme. Nepatogu brėžti ribą, statyti sąlygą, apginti savo poreikius, saugumą, pastatyti savo sveikatą ir gerovę į pirmąją vietą.
Moterys per amžius amžinuosius buvo rūpestingosios tarnaitės. Ir tai, ko gero, suplaukia iš dviejų skirtingų polių.
Vienas jų – tai ta menka savivertė, kai tai, ko reikia tau, gali ir pakentėti. Mama esi vaikui, vyrui, mama esi darbe, o gal net savoje laiptinėje. Įpranti tarnauti ir tarnystėje gyveni.
Kitas – visiška priešingybė, toks narcisistinis momentas. Kai įtiki, kad be tavęs pasaulis sugrius. Jei tu nesutvarkysi – visi sprandus nusilauš, mirs neėdę, ištroškę, be krypties. Taip gali būti ir auka, melždama visą dėmesį į save, nes juk tu šitaip save aukojai, ir situacijos valdytoja, nes visi priklauso nuo tavęs.
Ir galite sekti pasakas kiek tik norite, kad laikai jau kiti, kad aplink lygybė, kad seniai niekas nebebijo kalbėtis apie seksą ir seksualumą, kad visi vyrai namuose gamina ir į tėvystės atostogas išeina, kad nebėra rasizmo ir niekas gatvėse nebeatsisukinėja į neįgaliuosius jų nužvelgti.
Pasišneki su gydytojais, su psichoterapeutais, teisininkais, pažeidžiamomis bendruomenėmis ir žinai, kad visa tai – pezalai. Naivus kliedesys. O realybė – ji stipriai visokia.
Ir moterims vis dar reikia priminti prioritetizuoti save. Atrodys kvailai? Per reikliai? Isteriškai? O koks skirtumas, kaip kam atrodys, jei ant stalo – jūsų sveikata? Jūsų kūnas? Jūs ką – kitą turite spintoje užkišusi prie žieminių batų?
Apskritai kalbant, gerbti save anoks čia isteriškumas. O reiklumas – gera savybė. Jei jus mokė nusileisti ant žemės, nuleisti kartelę, susiprastinti – žinokite, jie nebuvo teisūs. Tiesiog tie žmonės egoistiškai siekė, kad jiems šalia jūsų būtų patogiau. Reiklumas juk yra pagarba sau.