Ir tada, deja, o gal ačiū dievui, tampi labai priekabus tam ypatingam, burnoje ištirpti turinčiam desertui. Bet koks netinka.
O bet kokių dabar – pilnos lentynos. Sudėtyje nė sviesto nerasi, tik palmių riebalų. Dėl spalvos, kažkokios nenatūraliai žalsvai geltonos, privaryta kažko reikia-nereikia.
„Rugelio“ kepyklą iš Šakių geruoju miniu jau nuo praėjusių metų. Jie kepa dieviškus grybukus, kuriuos ne kartą gyriau išsijuosdama. Tešla jų – kaip kokia dangaus dovana. Subtiliai meduolinė, netgi karameliška. Jau laukiu rudens vakarų, kai šiuos arbata užsigersiu prie židinio, besiginčydama su aplinkiniais, kad Kalėdoms ruoštis ir varpeliais skambančias dainas dainuoti jau ne per anksti.
Anuose grybukuose vienintelis, mano skoniui, minusas buvo glaistas, kuris nebuvo saldžiarūgštis, taigi jutosi šiek tiek per saldu. Tačiau kai skaitytojai ir žiūrovai man siūlė paragauti „Rugelio“ šakotį aš numaniau, kad jis gali būti geras.
Jį buvau mačiusi paprasčiausioje „Maximoje“, tik tąkart nuėjusi neradau. Ir nusprendžiau parašyti žinutę: gal išsiųs. Pamaniau vienu šūviu nušausianti ir šakotį, ir jo šviežumą.
Šeimininkai man labai maloniai išsiuntė šakotį ir čia noriu deklaruoti, kad man jį padovanojo. Pasisiūliau sumokėti, tačiau ilgų ginčų nemėgstu. Sakė, nori dovanoti. Dovaną priėmiau, pasižadėjau kalbėti tik tiesą. Juk nemanote, kad mane papirksi šakočiu? Juokiausi, kad tam jų reiktų daug daugiau nei vieno. Gal penkerių metų kassavaitinės šakočių prenumeratos?
Tai – šakotis su istorija. Kepykla įkurta 1990-aisiais, kurios šakočio receptas, kaip jie patys sako, perduodamas per moterišką šeimos liniją iš kartos į kartą: iš motinos dukrai. Man tokios istorijos gražu ir tikiuosi, kad jos – ne tik ant popieriaus. Noriu, kad tokios mažutės šeimos kepyklos egzistuotų, o taip pat noriu, kad joms sektųsi. Už kokybę atlyginti meile.
Džiugina „Rugelio“ šakočio sudėtis. Tai – kiaušiniai, kvietiniai miltai, sviestas, cukrus, grietinė ir vanilinas. Švari, gera sudėtis. Ir man čia vis norisi pasikartoti: tikrinkite jas. Nustebtumėte, kiek visokios bjaurasties rasite iš pažiūros nekaltuose kepiniuose, pasivadinusiais namų jaukumą skelbiančiais pavadinimais: močiutės, naminiai ir panašiai. Pamenu, vienus labai garsaus prekės ženklo ledus, siejamus su žinomu žmogumi, kažkadaise vadino naminiais, nors jie sunkvežimiais iš Lenkijos fabrikų atkeliaudavo. Beje, nieko blogo, kad jie atkeliaudavo iš ten, tik šiek tiek prasilenkdavo su žinute.
Šakotis vilčių pasėjo ir savo kvapu. Sviestiniu, saldžiu. O skonis buvo pilnas, turtingas. Riebumas, tai yra sviestas, duoda tą skonio pilnatvę. Ir čia kepinys užklojo burną jaukumu. Kur to sviesto pagailėta, atsiranda prėskumas, kuo šio šakočio neapkaltinsi. Skonio prasme tai tikrai labai stiprus kepinys, vienas geriausių mano ragautų šakočių. Pernelyg nesiskyrė ragelių ir pagrindo skonis, kas yra dažna problema kituose šakočiuose.
Šiek tiek kritikos norėjosi pasakyti tešlos konsistencijai. Man ji buvo kiek per trapi, per sausaininė. Tikrai pakenčiamai, tačiau jei šakotį kepčiau aš, bandyčiau išgauti minkštesnį, ištirpstantį, o ne trupantį šakotį. Tai – palyginti nedidelis akmenukas šio puikaus šakočio darže. Turiu pridurti, kad kai kam skanu būtent tokie, bet mano apžvalgos yra nešališkos tik sudėties prasme – visa kita yra mano autentiški, asmeniški vertinimai.
Vis dėlto, norisi šiam šakočiui duoti 10 iš 10-ies. Aš jį pirkčiau. Jei šalia stovėtų Kelmės „Koop“ šakotis, reikia pripažinti, ragą laužčiau nuo pastarojo, bet būdama Vilniuje, toli nuo gimtinės, tikrai pirkčiau „Rugelio“ kepinį, vaišinčiau juo draugus, vežčiausi į svečius ir ne tik nebūtų gėda, bet ir didžiuočiausi per visą pilvą.