Atmosferoje esantis deguonis yra gyvybiškai svarbus visiems sausumos gyvūnams. Tuo tarpu vandenyje ištirpęs deguonis yra būtinas tiek gėlo vandens, tiek jūrų ir vandenynų ekosistemų gyvybiniams procesams. Be to, milijardai žmonių yra priklausomi nuo jūrų, ežerų, upių, kurios jiems suteikia ir pajamų, ir maisto.
Dabar mokslininkai apskaičiavo, kad viso pasaulio vandens telkiniuose sparčiai mažėja ištirpusio deguonies, o tai yra viena iš didžiausių egzistencinių problemų visoje planetoje.
Tyrimas publikuotas žurnale „Perspective in Nature Ecology & Evolution“
Mokslininkai siūlo vandens telkiniuose mažėjantį deguonį įtraukti į taip vadinamą antropogeninės kilmės „kritinių procesų sąrašą“. Jame jau yra devynios sritys, nuo kurių priklauso žmonijos ateities ir viso pasaulio gyvybės klestėjimo perspektyvos.
Šiuo metu į sąrašą patenka klimato kaita, vandenynų rūgštėjimas, stratosferinio ozono sluoksnio nykimas, pasauliniai fosforo ir azoto ciklų trikdžiai, biologinės įvairovės nykimas, pasaulinis gėlo vandens naudojimas, sisteminiai žemės plotų naudojimo pokyčiai, aerozolių emisijos ir cheminė tarša.
Renselero politechnikos instituto (JAV) mokslininkas ir naujausio tyrimo vadovas ekologas Kevinas Rose’as studijos išvadose teigia, kad šiame sąraše turi atsirasti ir deguonies mažėjimo vandens ekosistemose problema.
„Gėlo vandens ir jūrų ekosistemų deoksigenacijos procesas yra dar vienas ribinis procesas, kuris gali reikšmingai paveikti Žemės ekologinių, ir socialinių sistemų vientisumą. Šis procesas yra itin glaudžiai susijęs su kitais planetos ribiniais procesais, todėl kritinė deguonies (trūkumo) riba artėja panašiu greičiu kaip ir kiti planetos ribiniai procesai“, – teigiama tyrimo išvadose.
Tyrimo autoriai pabrėžia, kad vandenyje ištirpusio deguonies koncentracija mažėja dėl daugelio priežasčių, tačiau viena iš esminių – vandenynų šiltėjimas keičiantis klimatui.
Be to, mažėjančius ištirpusio deguonies kiekius vandens ekosistemų dalyviai gali išeikvoti greičiau, nei vandenyje jo pagamina kiti tos pačios ekosistemos dalyviai. Pavyzdžiui, kylantis masinis dumblių žydėjimas ar tam tikrų bakterijų sankaupos susiformuoja dėl į jūrą patenkančių žemės ūkio atliekų, trąšų, gamyklų ir buitinių nuotekų. Greitai augantis dumblių žydėjimas dar greičiau sunaudoja ištirpusį deguonį, rašo „Science Alert“.
Tam tikrais atvejais deguonies gali sumažėti taip, kad prasideda vadinamoji eutrofikacija. O šio proceso grėsmė ir problema itin aktuali Baltijos jūroje.
Eutrofikacija Baltijos jūroje
Baltijos jūrą teršia net devynių ją supančių valstybių gyventojai, verslas ir žemės ūkis. Dėl to ji yra viena iš penkių labiausiai užterštų jūrų pasaulyje.
Viena didžiausių Baltijos jūros problemų – eutrofikacija. Ją sukelia per didelis trąšų naudojimas žemės ūkyje. Trąšų perteklius upėmis nuteka į jūrą ir dėl to joje daugėja dumblių. Tuomet susidaro negyvosios zonos, kuriose jūrų gyvūnijai trūksta deguonies ir kyla grėsmė ekosistemai, pažeidžiamos ekosistemos, mažėja žuvų ištekliai.
Pasak Klaipėdos Universiteto Jūros tyrimų instituto mokslininkų, dėl to yra suprastėjusi ir vertingų Baltijos jūros žuvų populiacijų būklė.
„Nuo 2020 metų dėl kritinės būklės teko sustabdyti rytinių menkių išteklių žvejybą, tačiau šiandien, po ketverių metų, ištekliai nerodo atsigavimo ženklų. Tikėtina, kad vienas pagrindinių tą lemiančių veiksnių – deguonies stokojančių negyvųjų zonų plėtimasis. Dėl to mažėja žuvims tinkamų neršto ir maitinimosi vietų. Prastas menkių augimas, tikėtina, susijęs ir su kitais neigiamais veiksniais, tokiais kaip prastėjančios mitybos sąlygos bei plintantys parazitai“, – aiškino Jūros tyrimų instituto Žuvininkystės ir akvakultūros laboratorijos vadovas Nerijus Nika.
Be to, žuvų kiekiai gerokai mažesni, nei praėjusį šimtmetį, o pačios žuvys – smulkesnės. „Prieš keliasdešimt metų žvejai galėjo pasigirti žymiai didesniais vertingų plėšriųjų žuvų (menkių, lašišų, otų) laimikiais. Žinoma, svarbiausias šiuos išteklius veikiantis veiksnys yra verslinė žvejyba, tačiau prie to prisideda ir daug kitų dalykų, tokių kaip klimato kaita, vis dar sunkiai suvaldoma jūros tarša ir kiti neigiami veiksniai“, – anksčiau Delfi teigė Jūros tyrimų instituto mokslininkas Tomas Zolubas.
Negyvosios zonos – eutrofikacijos pasekmė
Pasak ekspertų, deguonies stokojančių negyvųjų zonų Baltijos jūroje susidarymas yra viena iš „vandens žydėjimo“ pasekmių. Taip buitine kalba vadinama eutrofikacija – procesas, kurio metu kyla intensyvus mikroskopinių dumblių ir melsvabakterių augimas.
Jį sukelia padidėjęs azoto ir fosforo junginių kiekis vandenyje. Dėl per didelio dumblių kiekio vandenyje, jiems pradėjus pūti, sunaudojamas deguonis – todėl šio vandens ekosistemoms būtino elemento ima sparčiai mažėti. Dumblių sankaupas, atbaidančias poilsiautojus nemaloniu kvapu, galima pastebėti ir mūsų pakrantėse vasaros įkarštyje.
Tiek azoto, tiek fosforo junginiai jūrą pasiekia su upių vandeniu, „praturtintu“ žemės ūkyje naudojamų trąšų pertekliumi ir gamyklų bei namų ūkių nuotekomis. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad nors eutrofikacijos daroma žala Baltijos jūrai yra milžiniška, tai nėra vienintelė šios ekosistemos problema.
„Yra tūkstančiai cheminių medžiagų, kurias žmogus pagamino ir išleido į paviršinius vandenis, o paskui jos atsidūrė jūroje. Nuo įvairių jau uždraustų naudoti teršalų, tokių kaip pesticidas DDT, dioksinai ar sunkieji metalai, iki žmonių vartojamų vaistų, kurie taip pat pasiekia vandens telkinius“, – anksčiau Delfi teigė Jūros tyrimų instituto mokslo darbuotojas Marijus Špėgys. Anot mokslininko, teršalai gali ne tik tiesiogiai paveikti žuvis, bet per mitybos grandines daryti neigiamą įtaką visai Baltijos jūros ekosistemai, taip pat ir žmonėms.
Dėl tirpstančių ledynų mažėja vandenynų druskingumas
Pasak Renselero politechnikos instituto mokslininkų, deguonies mažėjimą jūrose ir vandenynuose, o ypač arčiau ašigalių, skatina tankio ir druskingumo skirtumo tarp vandens sluoksnių didėjimas. Tai nulemia greičiau šylantys paviršiniai vandenys. Be to, sparčiai tirpstantys ledynai mažina paviršinio vandens druskingumą ir išbalansuoja per amžius nusistovėjusias ekosistemas
„Šiltnamio efektą sukeliančių dujų, trąšų ir maistinių medžiagų nuotėkio, organinės anglies kiekio mažinimas sulėtintų arba galbūt sustabdytų deguonies mažėjimo vandens telkiniuose problemą“, – rašo mokslininkai.
