Šį kartą drauge su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesoriumi Rimantu Stuku ir prekybos tinklo „Iki“ kulinarijos eksperte Vilma Juodkaziene aptariame vyraujančias maisto madas bei bandome išsiaiškinti, kurios iš jų yra teisingos, o kurios – tik kažkieno sugalvoti mitai.

Būtina visiškai atsisakyti pieno produktų – MITAS

Tyrimų duomenimis, apie 30 proc. Lietuvos gyventojų netoleruoja pieno produktų. To priežastis, pasak prof. R. Stuko, – šių žmonių organizme nėra laktazės fermento arba jis yra labai neaktyvus.

„Šis fermentas skaido piene esančius angliavandenius ir iš gliukozės bei galakozės sudarytą disacharidą – laktozę (pieno cukrų). Kai laktazė nefunkcionuoja ar funkcionuoja blogai ir yra vartojami pieno produktai, žmogui atsiranda virškinimo problemų, pradeda pūsti, raižyti pilvą. Todėl natūralu, kad tokie žmonės negali vartoti pieno ir kitų iš jo pagamintų produktų“, – aiškina profesorius.

Tačiau neturintys laktazės sutrikimo, kaip teigia pašnekovas, drąsiai gali gerti pieną ir vartoti kitus jo produktus.

prof. Rimantas Stukas

„Įvairių šalių sveikatos priežiūros institucijos ir organizacijos pieną įvardina kaip vieną iš rekomenduotinų vartoti produktų. Piene ir jo produktuose gausu baltymų bei riebalų, kuriuos gerai funkcionuojantis žmogaus organizmas įsisavina labai efektyviai. Piene taip pat netrūksta A, B ir D grupės vitaminų, o taip pat jame yra pakankamai daug kalcio ir fosforo, kurie padeda stiprinti kaulus. Tad pienas tikrai yra visavertis produktas, o tai, kad beveik trečdalis lietuvių netoleruoja pieno, greičiausiai, ir leidžia atsirasti tokiems mitams, kaip kad jo būtina atsisakyti visiems be išimties“, – sako prof. R. Stukas.

Be antibiotikų užaugintų vištų mėsa yra sveikesnė – TIESA

Šių metų gegužę prekybos tinklas „Iki“, pirmasis iš tinklų, priėmė sprendimą visuose kulinarijos patiekaluose naudoti tik vištieną be antibiotikų.

„Šiais laikais antibiotikų vartojimas tiek paukštininkystėje, tie ir gyvulininkystėje yra kritikuotinas. Ir ne be priežasties. Jei gyvulys ar paukštis buvo šeriamas antibiotikais, visuomet yra tikimybė, kad su jo mėsa, kurią valgome, gausime tam tiktų bakterijų. Tačiau mums rūpi tiek gyvūnų, tiek ir mūsų klientų gerovė, todėl džiaugiamės, kad galėjome priimti tokį sprendimą“, – sako V. Juodkazienė.

Vilma Juodkazienė

Tai patvirtina ir prof. R. Stukas, kuris sako, kad ar ant mūsų stalo pateks vištiena su antibiotikų likučiais, labai priklauso nuo pačio augintojo sąmoningumo.

„Jei višta yra auginama, šeriant antibiotikais, kurie kai kuriais atvejais yra panašūs į tuos, kuriuos vartoja žmonės, ir (sąmoningai arba ne) augintojas tokią mėsą parduoda dar nepasišalinus antibiotikams – atsiranda rizika. Tokią produkciją vartojantis žmogus gali tapti atsparus antibiotikams ir vėliau, gydantis žmogiškas ligas, vaistai gali neturėti jokio poveikio“, – aiškina pašnekovas.

Laisvai auginamų vištų kiaušiniai yra maistingesni – TIESA

Dar viena iniciatyva, kurios ėmėsi „Iki“ – pirmieji iš Lietuvos prekybos centrų atsisakė tuose pačiuose kulinarijos gaminiuose naudoti narvuose laikomų vištų kiaušinius.

„Kaip ir su vištiena, taip ir su vištų kiaušiniais – ėmėmės pokyčių. Kadangi keičiasi tiek mūsų, tiek ir vartotojų požiūris į gyvūnų gerovę, dabar savo kulinarijos gaminiuose naudojame tik laisvai ant kraiko laikomų vištų kiaušinius“, – sako V. Juodkazienė.

Tai, kad laisvėje augančių vištų kiaušinius galime laikyti maistingesniais, pasak prof. R. Stuko, lemia keletas faktų.

Vištos

„Kaip ir žmogui, taip ir gyvūnui stresas sukelia įvairius negalavimus bei nemalonius pojūčius. Tačiau jei gyvūnas ar paukštis gyvena sau priimtoje aplinkoje, ramybėje bei jo organizme nesigamina streso hormonai, natūraliai ir jo mėsos kokybė bus geresnė, arba, kaip šiuo atveju, kiaušiniai bus maistingesni. Vištoje besiformuojant kiaušiniui, į jį patenka daugelis medžiagų, kurias išskiria paukščio organizmas. Taigi, jei višta jaučiasi nelaiminga, negaluoja – ji gali net nedėti arba dėti prastesnės kokybės kiaušinius“, – aiškina profesorius.

Vengti raudonos mėsos – MITAS

Kalbant apie raudonos mėsos vartojimą, pasak prof. R. Stuko, reikėtų atskirti šviežią mėsą nuo perdirbtų mėsos gaminių.

„Jei žmogus, pavyzdžiui, įsigijo kokybišką jautienos išpjovą, iš jos pasigamino patiekalą ir jį suvalgė, jokio „kriminalo“ čia nėra, atvirkščiai – suvartojo sveikatai naudingą maistą. Tačiau jei žmogus nusipirko kažkokią antros rūšies dešrą, skilandį ar kitą rūkytą mėsos produktą – kas kita. Apie tai ir kalba mėsos kritikai, nes būtent perdirbti raudonos mėsos gaminiai, o ne natūrali raudona mėsa, didina onkologinių ligų riziką“, – sako pašnekovas.

Tuo metu kokybiška šviežia raudona mėsa, profesoriaus teigimu, yra naudinga mūsų organizmui.

„Jei pažiūrėtume į Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos rekomendacijas, jautieną reikėtų valgyti 3 kartus po 60 gramų per savaitę. Jautienoje yra daug mums reikalingų baltymų, ji nekaloringa, tinkama metant svorį, o taip pat joje yra santykinai nedidelis cholesterolio kiekis“, – aiškina prof. R. Stukas.

Riebus maistas – blogas maistas – MITAS

Kaip teigia prof. R. Stukas, visiškai atsisakyti riebalinio maisto tikrai negalima, tačiau būtina dozuoti jo kiekį.

„Jei pasižiūrėtume į maisto pasirinkimo piramidę, joje tikrai galima surasti riebalus. Jie yra piramidės viršūnėje, o tai reiškia, kad jų reikia valgyti mažiau, bet ne visiškai atsisakyti. Žinome, kad dažnas riebaus maisto vartojimas didina cholesterolio koncentraciją kraujyje, turi įtakos nutukimui. Tačiau net ir tie patys lašiniai savo sudėtyje turi daugybę riebalinių rūgščių, kurios reikalingos žmogaus organizmui, todėl sakyti, kad riebus maistas yra tik „blogas“ ar tik „geras“ – negalima, nes viskas priklauso nuo suvalgomo jo kiekio“, – sako pašnekovas.

Suvartojamas riebalų kiekis, pasak jo, turėtų priklausyti nuo to, kiek žmogus per dieną sudegina kalorijų ir kaip jis jaučiasi, vartodamas riebius produktus.

„Iki 2016 m. rekomendacijose buvo net gramais surašytos normos, kiek reikėtų per dieną suvartoti riebalų, baltymų, angliavandenių ir panašiai, tačiau tai nepasiteisino, nes kiekvieno žmogaus organizmas yra skirtingas, o išmatuoti, kiek viename ar kitame produkte yra konkrečių medžiagų – labai sudėtinga. Todėl dabar gyventojų mitybos mokymas vyksta pagal produktus ir pats žmogus turi jausti proporcijas, stebėti savo savijautą, svorį bei riebalų vartoti su saiku“, – teigia prof. R. Stukas.