Iki 2014 m. rugpjūčio mėn. dėl Ukrainos kariuomenės puolimo karo veiksmų pradžioje separatistų kontroliuojama teritorija sumažėjo keturis kartus. Buvo tikimasi, kad netrukus bus atkurta visos sienos su Rusija kontrolė, ukrainiečiai tikėjosi, jog mūšiai greitai pasibaigs.
Tačiau jau rugpjūčio 7-14 d. padėtis iš esmės pasikeitė, nes į pagalbą separatistams atėjo Rusijos kariuomenės daliniai. Rugpjūčio 25 d. Rusija griebėsi tiesioginės karinės invazijos ir pasiuntė savo reguliariąsias ginkluotąsias pajėgas, kad pakreiptų kovų eigą savo naudai šiame lemiamame mūšyje dėl strateginio geležinkelio mazgo, jungiančio Donecką ir Luhanską.
Ukrainiečiai, tuo metu įžengę į Ilovaisko miestą manė, kad jiems pavyks išstumti separatistus, atgauti miestą. Bet reikalai ėmė klostytis vis blogiau. Ukrainiečiams nesisekė išlaisvinti Ilovaisko, mūšiai vyko dėl kiekvienos gatvės ir kiekvieno namo. Galiausiai Ukrainos kariams duotas įsakymas trauktis. Teigta, kad pasiektas susitarimas su Rusija dėl žaliojo koridoriaus ir jiems bus leista palikti miestą.
Tačiau rusai savo pažadų nesilaikė. Vos tik kariai pajudėjo, į juos pradėjo šaudyti rusai. Dalis ukrainiečių žuvo vietoje, dalis pateko į nelaisvę. Pabėgti pavyko nedaugeliui.
2014 metų rugpjūčio 29 dieną Ukrainos kariuomenei ir savanorių kolonai atsitraukiant iš rytinio Ilovaisko miesto, savo galvas padėjo šimtai karių. Oficialiai Ukrainos statistika rodo, kad per šį mūšį žuvo 366 ukrainiečių kariai. Vėliau šie įvykiai pavadinti Ilovaisko katilu arba Ilovaisko tragedija.
Delfi pakalbino Ukrainos karį, dalyvavusį mūšiuose už Ilovaiską, patekusį į apšaudymą vadinamajame žaliajame koridoriuje ir galiausiai prasiveržusį pro rusų apsuptį.
Tikėjosi išlaisvinti miestą
Dabar 63-ejų Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karys, šaukiniu Haidukas, ir toliau gina savo šalį. Iš kariuomenės jis taip ir nebuvo pasitraukęs nuo pat karo pradžios.
„Kai 2014 m. „Donbas“ batalione susirinkome, galvojome, kad metai, dveji ir laimėsime. Jau praėjo dešimtmetis ir pabaigos nematyti. Kai pradėjau kariauti man buvo 53-eji, dabar man 63-eri. Galiu tiesiog mirti nuo senatvės taip ir nesulaukęs karo pabaigos. Mes bandome, vis bandome juos nugalėti, bet jų tiek daug...“, – taip liūdnai apie karo Ukrainoje dešimtmetį kalba Ukrainos kariuomenės kapitonas.
Jis į Ilovaiską pateko būdamas bataliono „Donbas“ gretose. Tuo metu jis buvo minosvaidininkas.
Vyras prisimena, kad jo daliniui atvykus į miestą, jame dar nebuvo rusų karių, tik vietos separatistai. Ukrainiečiai į miestą įžengė maždaug rugpjūčio 17 dieną. Kaip pasakojo Haidukas, tuo metu dienomis buvo karšta, o vandens mieste jau nebebuvo.
„Į miestą užėjome be mūšių. Nieko baisaus iš pradžių nebuvo. Mieste dar buvo likę kažkiek civilių, bet jų buvo nedaug“, – pasakojo ukrainietis.
Ne paslaptis, kad 2014 metais Ukrainos kariuomenė ginkluotės turėjo nedaug. Haidukas tikino, kad karių aprūpinimo nė iš tolo negalima lyginti su dabar esamu.
„Turėjom šaunamuosius ginklus: automatus, rankinius kulkosvaidžius, du 82 kalibro minosvaidžius. Turėjom vos 200 minų, o ir iš jų maždaug pusė nesuveikdavo, nes buvo senos. Patys minosvaidžiai taip pat pagaminti dar kokiais 1947 metais. Sutvarkėme juos kiek galėjome. Buvo daug problemų. Neįmanoma net lyginti su tuo, ką turime dabar. Galima sakyti, kad dabar turime viską“, – tikino Ukrainos karys.
Užėję į Ilovaiską ukrainiečiai planavo išlaisvinti miestą, rengėsi šturmo veiksmams. Tačiau padaryti tai vis nepavykdavo. Kaip teigė Haidukas, tiesiog tam nepakako jėgų.
„Pasitaikydavo atvejų, kad per dieną atsikovojame vieną gatvę, kelis namus, o vakarop į šią teritoriją grįždavo separatistai, nes mums nepakakdavo žmonių ją išlaikyti. Tai buvo lyg nesibaigianti pasaka: tai užeidavome, tai pasitraukdavome. Išplėsti placdarmą mums taip ir nepavyko. Įsikūrėme mokyklos, geležinkelio pastatuose, dar laikėmės keliose gatvėse ir viskas“, – prisiminimais dalijosi Haidukas.
Rusus pamatė išeidami
Rusija iki šiol bando aiškinti, kad Ilovaiske jos pajėgų nebuvo. Tačiau šiuos teiginius ne kartą paneigė ukrainiečiai. Patvirtina rusų pajėgų buvimą mieste ir Haidukas.
„Supratome, kad ten yra rusai tada, kai jau ruošėmės trauktis dvejomis kolonomis. Iki tol neturėjome žalio supratimo, ar jie ten yra, ar ne. Tik per raciją kalbėdavo, kad kažkokie kiti ukrainiečių daliniai matė atvykstančias iš Rusijos pusės karių kolonas. Tačiau iki sprendimo trauktis mes jų nematėme. Tai tebuvo kalbos. Juolab, kad nepriklausiau bataliono vadovybei, todėl man jokios konkrečios informacijos niekas ir neteikė.
Tačiau kai jau traukėmės iš miesto, pamatėme rusų tankus, desantininkus. Jie šaudė į pasitraukiančias iš miesto ukrainiečių karių kolonas. Verždamiesi iš miesto, gretimoje gyvenvietėje – Červonosilske – netgi paėmė į nelaisvę kelis rusų tankistus. O iki tol buvo sunku suprasti, kad rusai jau atvyko. Mes matėme panašius į save žmones – kažkokios skirtingos uniformos, apsirengę bet kaip“, – pasakojo Haidukas.
Traukdamasi iš Ilovaisko jo grupė ėjo kolonos viduryje, nes turėjo tik lengvuosius automobilius. Priekyje buvo tankai, šarvuočiai.
„Kai ėjome artėti prie Červonosilsko, užvažiavome ant aukštumos, nuo kurios jau matėsi kaimas, o jame tuo metu jau buvo rusai. Jie ėmė šaudyti į koloną iš visko, ką turėjo: tankų, haubicų. Išvydome sudaužytą mūsų techniką, į gabalus sudraskytus žmones, supratome, kad reikalai labai prasti. Tačiau mums pavyko prasiveržti į patį kaimą, rusai to nesitikėjo. Jei būtume likę vietoje arba bandę trauktis atgal visa kolona, mus tiesiog būtų sušaudę vietoje“, – pasakojo karys.
Prasiveržus į Červonosilską, Haidukas surinko savo minosvaidininkų grupę ir nusprendė, kad reikia veržtis toliau iš apsupties.
„Buvo batalione karių, kurie galvojo, kad atėjo laikas pasiduoti į nelaisvę. Tačiau savo grupei, kurią tuo metu sudarė jau vos 8 žmonės, pasakiau, kad tikrai nepasiduosime, bandysime prasiveržti ir trauktis.
Padalinau grupę į dvi dalis: vienoje buvo vyresni, kitoje jaunesni kariai. Vyresnius išvedžiau pats, o jaunesnius karys vardu Liumomyras. Nubraižiau pasitraukimo maršrutą, susitarėme, kad su kita grupe susitiksime kitame taške. Deja, bet sužeistuosius teko palikti. Atidavėme jiems visą vandenį, savo vaistinėles.
Nenorėjome jų palikti, bet turėjau paaiškinti, kad sužeistųjų yra 12 žmonių, mes jų niekaip nepanešime, tiesiog visi pateksime į nelaisvę. Kitas variantas buvo likti, gintis ir žūti visiems“, – skaudų sprendimą prisiminė Haidukas.
Ėjo be maisto ir vandens
Su Liubomyru Haidukas buvo sutaręs susitikti iš anksto nurodytame taške. Vyrai buvo susitarę laukti ten valandą. Jei per valandą kita grupė neateina, pirmoji juda toliau.
„Liubomyras kažkur pasuko ne ten. Ryšys dingo. Tuo metu turėjome tik senas kiniškas racijas. Todėl palaukę valandą pajudėjome toliau. Iš apsupties su savo grupe ėjau keturias dienas, Liumomyras su kita grupe – pusantros savaitės. Laimei, jis taip pat išėjo.
Visi, kurie nesiryžo bandyti prasiveržti ir pasitraukti, pateko į nelaisvę – 112 žmonių. Juos pamatėme tik po pusės metų“, – kalbėjo ukrainietis.
Nors dabar Haidukas apie išėjimą iš Ilovaisko pasakoja ramiai, paklaustas kaip gi atrodo keturių dienų traukimasis iš apsupties, pasidalina išties sudėtingomis to aplinkybėmis.
„Neturėjome telefonų, racijų baterijos nusėdo. Laimei, esu iš Donecko, todėl sritį gerai pažįstu – žinojau, kur veda keliai. Traukėmės apeidami kaimus, nes visur jau buvo rusai. Prie Donecko yra tokia gyvenvietė Komsomolskas, galvojome, kad ten jau yra mūsų kariai. Užėjome į miestą ir pamatėme, kad ten pilna rusų tankų. Vos pavyko iš ten pabėgti. Nuotykių buvo tikrai labai daug, juk traukėmės su mūšiais.
Naktį būdavo labai šalta, oro temperatūra sušildavo iki vos 5 laipsnių, o mes vien su marškinėliais. Kitų daiktų neturėjome, be to, iš esmės visi buvome sužeisti jau. Tačiau žinojome, kad reikia trauktis, visi traukėsi tokiu pačiu būdu.
Liubomyro grupė eidavo tik naktimis, nes dieną nenorėjo būti pastebėti. Visur stovėjo rusai. Pamatydavome juos per žiūronus ir sukdavome į kitą pusę, bet medžių ruožus, laukus. Tuo metu laukuose augo aukšti kukurūzai, brovėmės per juos. Visos rankos, kojos buvo supjaustytos. Tiesa, dar blogiau eiti per saulėgrąžų laukus, nes tuo metu jie jau stovi išdžiūvę ir labai badosi“, – prisiminė Haidukas.
Keturių dienų tokia kelionė pareikalavo nemažai jėgų, juolab, kad įveikti ją reikėjo po intensyvių mūšių. Be to, trauktis reikėjo be maisto ir vandens.
„Neturėjome nei ką gerti, nei ką valgyti. Visi labai sulysome. Mano normalus kūno svoris yra apie 90 kilogramų, o kai išėjau iš apsupties svėriau vos 62 kilogramus“, – teigė karys.
Jau dešimtmetį daugelis Ilovaisko pavadinimą sieja su žodžiu tragedija. Tačiau Haidukas tikino, kad ten buvusiems ukrainiečiams tai nebuvo tragedija: „juk mes kariai, toks mūsų darbas“.
„Rusai apgaus visada“
Įvykiai Ilovaiske dažnai nurodomi kaip pavyzdys, kad tartis su rusais nėra prasmės. Juk tą kartą buvo susitarta, kad ukrainiečiams bus leista pasitraukti iš apsupties, tačiau rusai savo žodžio nesilaikė ir ėmė šaudyti.
Haidukas tikino, kad tai – ne vienintelis toks atvejis, jų buvę daug daugiau.
„Pamenu, kai mus apšaudė Kurachove. Sužeidė vieną mūsų vaikiną. Geras toks, paprastas vaikinas buvo, iki karo dirbo programuotoju. Paprašėme, kad jam leistų išeiti, nes jam reikalinga medicininė pagalba. Rusai patikino, kad leis, o vos tik jis išėjo iš pastato, jį sušaudė čia pat ant laiptų. Sušaudė tas pats karininkas, kuris ką tik pažadėjo leisti jam išeiti.
Todėl niekam nepatariu kalbėti su Rusija. Kiekvieną kartą, kai bandėme kalbėtis ir susitarti su rusais, jie mus apgaudavo ir žudydavo “, – tikino karys.
Dešimtmetį kariaujantis Haidukas įsitikinęs – rusai nemoka sąžiningai kariauti. Jie nuolat bandys apgauti, „pakišti kiaulę“, jei sakosi norintys susitarti, visuomet tą susitarimą sulaužys.
„Tas pats galioja ir dabar, kai kalbama apie galimas derybas. Negalima derėtis. Pažvelkite į istoriją, juk rusai visuomet visus apgaudavo. Štai Armėnijai žadėjo saugumo garantijas, bet apgavo ir paliko vienus. Nekalbu apie tai, kas teisus Armėnijos ir Azerbaidžano konflikte, kalbu apie tai, kad Maskva turėjo įsipareigojimą padėti Armėnijai, bet to nepadarė.
Prisiminkime ir Čečėniją, kad ir ką rusai jiems žadėjo, vis tiek galiausiai tik žudė žmones. Jie meluoja ir savo žmonėms, kurie patikėjo valdžios pasakojimais, atėjo į mūsų žemę ir čia numirė“, – kalbėjo ukrainietis.