Tačiau minčių ir sielos terapija galėtų praturtinti absoliučiai kiekvieną. Įnešti šviesos, ramybės, apsivalymo. Ir kartais padėti tai padaryti gali knygos – kai kada atnešti supurtančių suvokimų, kai kada – padėti žengti bent jau pirmąjį žingsnį.
8 specialistės, psichologės ir psichoterapeutės, rekomendavo jų manymu vertingą psichologinę literatūrą skirtingiems gyvenimo atvejams. Nuo tėvystės, santykių su tėvais, romantinių santykių iki dvasinių praktikų.
Kamilė Krasauskienė, vaikų ir paauglių psichologė
Garsi šveicarų kilmės raidos psichologė dr. Aletha Solter mane žavi ne tik savo nuoširdžia asmenybe, bet ir savo gebėjimu aiškiai ir suprantamai pateikti skaitytojui mokslu pagrįstą teoriją. Autorė yra išleidusi 5 vertingas knygas, kurios skatina sąmoningą tėvystę, remiasi prieraišumo teorija, traumų gydymo per žaidimus idėja ir suteikia vilties ne tik tėvams, bet ir su jaunimu dirbantiems specialistams.
Skaitytojams noriu rekomenduoti dr. A. Solter knygą „Ašaros ir pykčio priepuoliai: ką daryti, kai kūdikiai ir vaikai verkia”.
Visuomenėje dar gana dažnai tenka pastebėti, kai suaugę tarsi neleidžia sau jausti, neretai turi nuostatą, kad savo emocijų sutramdymas yra stiprybės ženklas. Taip pat pastebiu, kad gana dažnai tėvai įvairiausiais būdais bando nuraminti verkiantį ar stipriai pykstantį vaiką: liepiama liautis verkti, nukreipiamas dėmesys, pasiūloma valgyti ir kt.
Rekomenduojama knyga tarsi sulaužo visuomenėje vyraujančias nuostatas apie verkimą ir pykčio išraiškas. Ji suteikia žinių, kaip aktyvi emocinės įtampos išveika juokiantis, verkiant ar pykstant gali teigiamai veikti vaikų psichinę ir fiziologinę sveikatą. Knyga aiškiai ir gana glaustai parašyta, ją lengva skaityti. Žavu tai, kad autorė dalinasi savo pačios praktinio darbo patirtimi ir situacijomis iš savo asmeninio gyvenimo, o tai leidžia dar vaizdžiau suvokti pagrindines knygos mintis.
Čia skaitytojai gali rasti atsakymus apie psichologinę verkimo naudą, kūdikių, vaikų streso mažinimo mechanizmus, aiškias rekomendacijas, ką daryti, kai vaikas mušasi, verkia, jam skauda fiziškai. Taip pat šiame leidinyje pateikiama informacija apie emocinio saugumo kūrimą ir galimą pagalbą, padedant vaikams atsistatyti po trauminių patirčių.
Nors knygoje nemažai rašoma apie vaikus, tačiau joje pateikta naudinga informacija apie suaugusių emocijų reguliavimą ir jų naudą. Tad ši knyga gali būti įdomi ir prasminga kiekvienam iš mūsų.
Gero skaitymo!
Rasa Siudikienė, geštalto psichoterapijos praktikė
Alice Miller „Gabaus vaiko drama“ – knyga, atskleidžianti skaitytojui sudėtingos vaikystės traumines patirtis.
Šią knygą rekomenduočiau tiems, kurie augo komplikuotoje šeimoje, taip pat ir tiems, kurie nusivylė sėkmės mokytojų knygomis ar pastebėjo, jog nesugeba pasikeisti ilgam. Ši knyga – siūlanti ne tik skaityti, bet kviečianti į suvokimo procesą, kurio metu aiškėja, kokia žąlą destruktyvios šeimos (alkoholikų, darboholikų, smurtautojų ir pan.) padarė savo vaikams. Skaitytojas gali atpažinti vaikystės išgyvenimus ne tik per aprašomus įvykių sutapimus, bet ir per jausmus ir emocijas, kurias pats išgyveno būdamas vaiku. Skaitant vis aiškiau, kokias „kompetencijas“ galėjome įgyti prigimtinėse šeimose: prisitaikymą, pasiaukojimą, ypatingą empatiją bei gebėjimą iškelti kitų poreikius aukščiau už savuosius.
Knygos skyriai – lyg psichoterapinės sesijos, kuriose vyksta savasties sugrąžinimas: jausmų ir
emocijų priėmimas, žąlos įsivardinimas, elgesio modelių atpažinimas, iškylantis
susidomėjimas savimi – unikalia asmenybe, gabiu vaiku, kuris išgyveno.
Knyga „Gabaus vaiko drama“ veda skaitytoją tikruoju pokyčių keliu, vadinamu Geštalto
paradoksalaus pasikeitimo teorija: pokytis įvyksta, kai žmogus tampa, kuo jis yra iš tiesų, kai
pilnai atsiduoda savo dabartinei padėčiai, o ne tada, kai skaito svetimos sėkmės istorijas ir
stengiasi priverstinai tapti tuo, kuo nėra. „Gabaus vaiko drama“ – tai savasties susigrąžinimo
ir apkabinimo kelias.
Ieva Sutkaitienė, psichologė-psichoterapeutė
Norėčiau rekomenduoti David Burns knygą „Geros nuotaikos vadovas“. Ji, mano manymu, privaloma turėti visiems pilnametystės sulaukusiems.
Profilaktiškai ją perskaityti tikrai gali visi. O tiems, kurie patiria vienokius ar kitokius psichologinius sunkumus, rekomenduoju šią knygą visada turėti po ranka.
Tai puikus praktinis vadovas į geresnę savijautą. Knygoje daug praktinių užduočių, kurių nuoseklus atlikimas veda skaitytoją į šviesesnes mintis, lengvesnį buvimą.
Jorūnė Vyšniauskytė-Rimkienė, Paramos šeimai centro „Darnūs namai“ direktorė, tėvystės konsultantė, geštalto terapijos praktikė, VDU Socialinio darbo katedros dr. docentė
Išskirčiau Shefali Tsabari knygą „Sąmoninga tėvystė. Kurkime darnų ryšį su vaiku.“
Kodėl rekomenduoju tėvams šią, kiek „senesnę“ knygą? Juk tiek naujų knygų skirtų pastiprinti tėvus pūpso knygynų lentynose. Ogi todėl, kad ši knyga padeda į tėvystę pažvelgti kiek kitaip. Kitu kampu.
Ji reikalauja kiek daugiau laiko. Ir ne todėl, kad būtų sudėtingai parašyta, ne. Ji verčia pamąstyti, o dar tiksliau, permąstyti patį save. Knyga turėtų sudominti tuos, kurie yra pasiruošę skirti laiko savęs pažinimui, bei žmones, kurie į vaikų auklėjimą žvelgia kaip į galimybę augti patiems.
Daug metų konsultuodama tėvus pastebėjau, kad nemaža jų dalis į tėvystę atsineša senus, sustabarėjusius savo tėvų auklėjimo modelius. Įsitikinimus, koks jis pats ir kitas žmogus privalo būti.
Kaip praktikė pastebiu, kad, deja, dažnai tėvai į tėvystę atsineša praeities skausmą, kurio sąmoningai „neperdirbę“ toliau skaudina savo vaikus. Būtent todėl Shefali Tsabari knyga gali būti puiki savęs pažinimo priemonė, padedanti atpažinti ir įsisąmoninti savo praeities žaizdas, įvairias patirtis, mokytis būti dabartyje, taip keičiant savo ir vaikų ateitį.
Knygos autorė dažnai kelia klausimus apie sąmoningumą, kurie kviečia stabtelėti ir susimąstyti: ar bendrauju su vaiku suvokdamas, ką darau, ir ar man turi įtakos praeitis? O tai, anot, Shefali Tsabari, ir yra sąmoningas vaikų auklėjimas.
Gerai įsiklausius į autorės žodžius galima išmokti į vaiko elgesį žvelgti kaip į atspindį: patiems pamatyti save, atrasti jautrias sau temas, mokytis užčiuopti savo reakcijas ir nereaguoti stipriu atsaku į vaiko elgesį. Pasitelkiant sąmoningumą atitinkamai elgtis – ne užmetant savo emocinį bagažą atžalai, bet deramai reaguoti pagal vaiko poreikį.
Bazinė knygos idėja – norint sukurti ryšį su savo vaiku, turime pirmiausia sukurti ryšį su savimi. Ar tai paprasta? Deja, ne. Daug paprasčiau yra duoti nurodymus ir prašyti vaiko keistis.
Tik nereikėtų suprasti, kad knygoje nesiūloma auklėti pačių vaikų. Tikrai ne. Čia aptiksime nemažai patarimų skirtingo amžiaus vaikus auginantiems tėvams (nuo kūdikystės iki paauglystės), kaip savo atžalas suprasti ir kaip elgtis.
Knygos autorė gana smulkiai aprašo, kas svarbu specifiniame vaiko raidos etape. Pavyzdžiui, mokykliniame amžiuje vaiko ryškiausias poreikis būti priimtiems. Arba primena apie paauglių disciplinavimo svarbą, nes, anot autorės, „vaikai negali aukštai skristi be apribojimų“. Šalia vaikui būdingų dalykų, kuriuos turėtume žinoti norėdami juos pažinti ir suprasti, S. Tsabari išryškina tai, ką skirtingu raidos etapu vaikai gali išmokyti, mus, tėvus.
Tai knyga-veidrodis, kuri savarankiškai, be specialistų pagalbos, gali padėti tėvams pamatyti keistinas asmenines sritis (užslopintas emocijas, senus minčių šablonus ar stereotipus, automatinį elgesį), savo vaikų elgesio dėka. Ar esate tam pasiruošę?
Kelionė nėra paprasta, bet siūlau išdrįsti ja žengti, nes, pirma, ji bus daug pigesnė nei varstyti tėvystės konsultantų ar psichoterapeutų duris, antra, ji tikrai apdovanojanti naujais patyrimais, o svarbiausia – skatinanti autentišką buvimą savimi ir stiprinanti pamatyti savo vaiko unikalią esybę ir taip kurti darnų ryšį su savo vaiku.
Ši knyga yra ne tik ant mano darbinio, bet ir asmeninio mamos stalo, ir talkina tuomet, kai šalia visų žinių pamirštu pasikliauti savo vidine išmintimi.
Jurga Dapkevičienė, psichologė
Norėčiau rekomenduoti James Martin, S. J. parašytą „Jėzuitų patarimai visiems gyvenimo atvejams“.
Įdomi, lengvai skaitoma knyga apie sudėtingus dalykus – jėzuitišką dvasingumą ir Šv. Ignaco Lojolos doktriną.
Knygos autorius – vienuolis James Martin – aktyviai mezga ryšį su skaitytoju ir rašo taip, tarsi asmeniškai kalbėtųsi. Bandydamas papasakoti, kuo jis pats gyvena, ir kaip į gyvenimą įtrauktos dvasingumo praktikos padėjo jam ar kitiems tikriems žmonėms jų kasdienybėje. Jėzuitai juk per amžius garsėja savo protu, praktiškumu ir netgi gudrumu.
Knygoje daugiausia dėmesio skiriama tiems dvasiniams aspektams, kurie lengvai pritaikomi kasdienybėje ir yra gerai pagrįsti psichologiškai: paprastai ir aiškiai išdėstyti meditacijos būdai, vaizdinių panaudojimas sprendžiant problemas, kasdienė dienos peržvalga, nepamirštant dėkingumo – puikūs depresijos ir nerimo priešnuodžiai, sprendimo priėmimas, apjungiant jausmus ir protą – gali būti labai naudingi linkusiems dvejoti ir abejoti.
Knygoje nevengiama pajuokauti ir net pasišaipyti iš savęs ir to, kaip kartais, nepaisant nieko, viskas eina šuniui ant uodegos, ir kas gi padeda tada...
Knyga pabrėžtinai orientuota taip, kad ja galėtų pasinaudoti visi: ir tikintys, ir nelabai, ir visai į tai dėmesio nekreipiantys. Galite skaityti ją net tada, jei tiesiog ieškote kokybiškos psichologinės savipagalbos knygos, nesukdami galvos dėl jokio dvasingumo.
Tikintieji ir ieškantieji turėtų patirti daug papildomų malonumų, dar kartą įsitikindami dvasinio kelio svarba ir universalumu bei gausiais liudijimais apie tai, kaip dvasinis pradmuo veržiasi į gyvenimą net nekviečiamas.
Giedrė Nomeikienė, psichologė
Įsimylėti – lengva. O štai puoselėti meilę santykiuose – jau didesnis iššūkis.
Dažnam kyla klausimai, ką daryti, kad santykiai išliktų švieži, jaudinantys, nepaisant įsivyravusios kasdienybės. Kaip elgtis, norint santykius auginti, tobulėti juose, kaip asmenybei. Kodėl santykiuose nesijaučiu mylimas. Kodėl mano antroji pusė nuolat kamantinėja, ką jaučiu...
Knyga „Penkios meilės kalbos“ skirtos visiems, kurie nori atrasti atsakymus į šiuos klausimus. Ir ne tik į juos, o dar daugiau – visiems, norintiems sužinoti paslaptį, kaip išlaikyti intymumą, aistrą ir bendrystę.
Šioje knygoje Dr. G. Chapmanas subtiliai, tačiau paprastai atskleidžia tai, ką jis pats vadina „penkiais būdais, kaip žmonės išreiškia ir supranta emocinę meilę“.
„Penkios meilės kalbos“ ne tik padės atpažinti kokia kalba kalbate jūs, tačiau ir tai, kokia yra jūsų partnerio meilės kalba. Šios knygos puslapiuose pasisemsite idėjų, kaip pažinti, suprasti ir išmokti meilės kalbą. Ir visai nesvarbu, ar jūsų santykiai šiuo metu klesti, ar žlunga. Dr. G. Chapmanas ne tik pataria, kaip jaustis mylimiems, bet ir moko mylėti!
Brigita Kaleckaitė, geštalto psichoterapeutė
Labai rekomenduoju perskaityti knygą „Kūno maištas“. Tai šveicarų psichoanalitikės Alice Miller knyga, leidžianti giliau pažvelgti ne tik į mūsų vaikystės patirtis, bet ir kūno ir psichikos ryšį.
Knyga atrodo parašyta paprastai, tačiau kai kuriuos skaitytojus ji šokiruoja. Šokiruoja, nes autorė teigia, kad vaikai, kuriuos tėvai skriaudė vaikystėje (mušė arba psichologiškai tyčiojosi), neprivalo užaugę mylėti savo tėvų. Tai prieštarauja kultūrinėms normoms ir įsitikinimams, tačiau tik tada kai kurie žmonės gali išsilaisvinti nuo kančios, nerimo ar depresijos.
Knygoje ji dalinasi savo psichoterapinio darbo patirtimi. Autorė pastebėjo, kad vieni suaugę lanko psichoterapiją, perdirba savo traumuojančias patirtis iš vaikystės, priima savo tėvus tokius, kokie yra, ir susitaiko su jais, gali toliau bendrauti ar gyventi kartu. Tačiau yra dalis žmonių, kurie praeina tą patį procesą, ir jiems vis tiek sunku. Kankina košmarai, apima nerimas, nuolat skauda galvą ar niekaip nepavyksta išsivaduoti iš slogių būsenų.
Alice Miller teigia, kad tokie žmonės dažniausiai susitaiko su tėvais proto lygmenyje, tačiau kūno atmintis ir jausmai iš praeities niekur nedingsta. Mūsų kūne įsirašo mūsų sunkios vaikystės patirtys ir mes giliai giliai pasąmonės lygmenyje negalime atleisti mus skriaudusiems tėvams.
Kaip tai veikia? Pavyzdžiui, jūs įtikinate save, kad privalote gerbti ir mylėti savo mamą, kuri jus kasdien mušė. Jums atrodo, kad jau jai atleidote ir galite būti šalia. Tačiau nuvykus jos aplankyti jums gali nei iš šio, nei iš to svaigti galva, pykinti ar skaudėti galvą. Arba galite naktimis sapnuoti košmarus. Tokiu būdu pasireiškia neišgyventi ir išstumti jausmai iš vaikystės.
Alice kalba ne šiaip apie griežtus ar piktus tėvus, ir kad visus galima palikti, bet apie tokius, kurie mušdavo savo vaikus, tyčiodavosi ar visiškai apleisdavo. Ji pastebėjo, kad kai kurie jos pacientai pilnai pasveikdavo ne tada, kai susitaikydavo su tėvais ir priimdavo juos tokius, kokie jie yra. O tada, kai jie atsiskirdavo nuo savo tėvų ir niekada nebendraudavo. Ji gana griežtai klausia: kodėl vaikas užaugęs privalo mylėti savo mamą arba tėtį, kuris visiškai nemylėjo savo vaiko ir netgi skriaudė? Ne, neprivalo, teigia ji. Ir kad geriau suprastumėte savo jausmus tėvams ir patirtį, šalia knygos labai rekomenduočiau ir psichoterapiją.
Tai knyga ne tik apie tėvų ir vaikų santykius, bet ir apie mūsų įsitikinimus, kūno ir proto santykį. Kas netikite, kad toks ryšys tarp kūno ir proto egzistuoja, galite taip pat perskaityti Bessel van der Kolk knygą „Kūnas mena viską“, kurioje gausu mokslinių tyrimų, kaip traumuojančios vaikystės patirtys veikia mus, įsirašo į kūną ir įtakoja mūsų kasdienę gyvenimo kokybę.
Neringa Mickevičienė, edukologė, psichologė, geštalto psichoterapijos praktikė
www.terapijagyvenimui.lt
Mano manymu, rekomenduotina knyga – Dr. Arlene Drake „Vidinis vaikas. Kaip išgyti po vaikystėje patirto smurto”.
Knygynų lentynos nuguldytos tūkstančiais puikių ir vertingų knygų. Pamokančių, dalijančių patarimus, kaip gyventi, kaip išsigydyti sielos žaizdas, raginančių išsivaduoti iš traumatinių patirčių, įveikti įvairius sutrikimus. Kaip bebūtų, pasaulyje gyvena ir daugybė nelaimingų, emocinius sunkumus patiriančių žmonių.
Neretai perskaitytos knygų istorijos skaitytojų mintyse nugula kaip „kieno nors kito, o ne mano”, išsibarsto dienose, rutinoje. Punktais išdėstyti patarimai realybėje taip greitai nesuveikia, žmogaus gyvenimas taip lengvai nepagerėja. Iš psichoterapinės darbo patirties galiu pasakyti, kad tinkama knyga turi skaitytoją pasiekti reikiamu metu.
Psichoterapeutės dr. A. Drake knygos „Vidinis vaikas” puslapiai yra vertingi kiekvienam skaitytojui, nepriklausomai nuo jo amžiaus ar patirties. Šios knygos eilutės profesionaliai ir palaipsniui veda skaitytoją per vidinio vaiko psichologinę perspektyvą. Visi turėjome vaikystę ir nebūtinai iš jos likę malonūs prisiminimai apie mylinčius, suprantingus tėvus, sukurtą artimą ryšį, rūpestį bei atsidavimą. Dalis patyrė socialinį, fizinį, emocinį, seksualinį ar kitos rūšies smurtą, nepriežiūrą, gyveno nuolatinėje įtampoje ar susidūrė su emocinio artumo stoka.
Būdami vaikais mokėmės prisitaikyti prie aplinkos. Tokiu būdu susikūrėme savo elgesio, reakcijų modelius, susiformavo mūsų kontakto su realybe, adaptacijos formos. Gyvenimo eigoje šias patirtis nešamės”savo prisiminimais, sapnais, kūno išraiškomis, net fiziniais skausmais. Suaugus tai gali trukdyti ar kenkti užmegzti, išlaikyti tvirtus santykius, sukurti savo šeimą, auginti savo vaikus.
Jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių dar nesikreipėte psichologinės pagalbos, tačiau tam jaučiate poreikį, ši knyga gali pasitarnauti kaip įsivaizduotinas apsilankymas psichologo ar psichoterapeuto kabinete. Susidarysite aiškų vaizdą, kas ten vyksta, apie ką kalbama, ko specialistas paprastai klausia. Lankantiems terapinius užsiėmimus tai bus puikus orientyras, kokias temas vertinga specialistui išsakyti, kokias užduotis kaip namų darbus verta atlikti siekiant gyjimo, norint išsivaduoti iš skaudžių patirčių.
Knyga – tai galimybė iš naujo, žingsnis po žingsnio, pereiti vaikystės patirčių takais. Autorė meistriškai dalinasi kitų klientų istorijomis, kurios naviguoja skaitytoją, kaip užmegzti kontaktą su savo vidiniu vaiku. Čia ir dabar įsivardinti skaudulius, tam tikrų pratimų seka išjausti bei išveikti tuomet neleistinus jausti jausmus, pagaliau iš tikrųjų ant skriaudikų supykti. Remiantis Geštalto terapijos požiūriu galima teigti, jog knygos eilutėse rasite paramą ir palaikymą, užbaigiant neužbaigtus vaikystės reikalus. Turėsite galimybę nenuneigiant savęs pagaliau išsilaisvinti iš vidinės kančios.
Šią knygą rekomenduoju perskaityti vaikus auginantiems tėvams, globėjams, seneliams, pedagogams. Ši knyga geba itin jautriai, net skausmingai, atverti duris į nustumtų patirčių archyvus. Tuo pačiu, ji sužadina ir vidinius resursus, reikalingus įveikti savus skaudulius. Ši knyga įkvėps skaitytoją dar galingesnei meilei savo vaikui.
Knyga verta psichologų, psichoterapeutų, kitų šios srirties specialistų knygų lentynų. Autorė dalinasi profesinio darbo subtilybėmis, technikomis, eksperimentiniais darbo su klientais metodais, kurie ypač prasmingi praktiniame darbe.