Savo patirtimi dalijasi projekto „Žvelk giliau“ ambasadorė Margarita, atvirai kalbanti apie jau daugiau nei 20 metų patiriamus psichikos sveikatos sunkumus: „Psichikos sutrikimas nėra nuosprendis. Noriu savo patirtimi dalintis ne tik siaurame likimo brolių ir seserų rate, bet ir nešti žinią visuomenei, jog sutrikusi psichikos sveikata, kaip ir sutrikusi fizinė sveikata, įneša tam tikrų korekcijų į žmogaus gyvenimą, bet ne daugiau“.
Margarita, papasakokite, su kokiais psichologiniais sunkumais esate susidūrusi? Kaip manote, kodėl žmonės vis dar vengia atvirauti apie savo sutrikimus darbo aplinkoje?
Pradžioje pradėjo mažėti domėjimasis tuo, kas visą laiką buvo įdomu ir aktualu, tapo sunku susikaupti ir atlikti kasdienes darbines užduotis. Gelbėjo kasdienės dienotvarkės sudarymas, tačiau neilgai trukus dienotvarkės nebesilaikydavau. Apleidau savo tiesioginį darbą, kilo nepilnavertiškumo jausmas, vedęs į neviltį. Neviltis skatino įsitikinimą apie gyvenimo beprasmybę ir žadino pasitraukimo iš gyvenimo mintis, dar vėliau privedusias prie nesėkmingų bandymų nusižudyti.
Žmonės vengia atvirauti apie psichologines problemas ar psichikos sutrikimus todėl, kad daugumai darbdavių neįdomu, kokios darbuotojų problemos – svarbu, kad darbas būtų atliktas laiku ir kokybiškai. Jei negali dirbti tinkamai – eik lauk, tavo vieton ateis kitas, neturintis problemų arba apie jas nekalbantis.
Kokie yra pagrindiniai stereotipai, su kuriais darbo rinkoje susiduria asmenys, turintys sutrikimų?
Pagrindinis stereotipas – „jie neprognozuojami“. Dalis tiesos tame yra, bet tik dalis. Pasireiškus psichikos sutrikimams, pradžioje daugelis iš mūsų esame sunkiai nuspėjami. Vėliau žmogus susigyvena su savo būsena, ją pažįsta. Nusistovi tam tikra rutina, taip pat susijusi su sveikatos palaikymu bei galimų atkryčių kontrole. Pirmuosius penkerius metus ligoninėse gulėdavau 3–4 kartus per metus, o pastarąjį dešimtmetį – kartą per 2–3 metus.
Dar vienas stereotipas, kad psichikos sutrikimų turintys žmonės gali dirbti tik nekvalifikuotą darbą. Neretai žmonės neskiria intelekto sutrikimo nuo psichikos sutrikimo. Psichikos sutrikimą turintis žmogus gali būti net gerokai aukštesnio nei vidutinio intelekto.
Įvairūs stereotipai tiek darbe, tiek visuomenėje gali įtikinti ir patį žmogų, turintį vienokių ar kitokių sutrikimų, kad tos nuostatos yra teisingos. Tai tiesiogiai veikia žmogaus savivertę. Žemos savivertės žmogus niekuomet nedirbs kūrybingai, nes manys, kad jo idėjos yra niekingos ar net kvailos.
Minėjote, kad teko susidurti su neigiamu darbdavių požiūriu, kaip tai paveikė jūsų profesinį kelią?
Kai prasidėjo psichikos sveikatos problemos, nepajėgiau atlikti savo darbo tinkamai, bet pasakyti darbdaviui, kad apsileidau ir reikėtų ieškoti kito žmogaus, neleido iškreiptas „garbės kodeksas“. Darbdaviai nebenorėjo klausytis mano paaiškinimų, jie tai įvardijo kaip tinginystę ir apsileidimą. Net tai, kad pusę metų beveik be pertraukos praleidau psichiatrinėse ligoninėse, neįtikino jų išsiskirti gražiuoju.
Prisijungus prie Kauno klubo „Likimo draugai“ – asociacijos, vienijančios psichikos negalią turinčius asmenis – pradėjau savanoriauti. Mane pastebėjo organizacijos vadovė J. Stankūnienė, atkreipusi dėmesį į tai, ką aš galiu, o ne ko negaliu. 2006 metais „invalidumo“ grupes perkvalifikavus į darbingumo lygius, o dabar – į dalyvumo, suteikta teisė tokiems žmonėms kaip aš dirbti. Startavus įdarbinimo pagal subsidijuojamos darbo vietos sutartį programai, Kauno klubas „Likimo draugai“ mane įdarbino. Čia dirbu ir šiandien.
Kaip, jūsų nuomone, psichikos sutrikimų turinčių žmonių stigmatizavimas darbe veikia jų galimybes integruotis į kolektyvą?
Manau, kad tai priklauso nuo kiekvieno kolektyvo individualiai. Kuo intelektualesnis kolektyvas, tuo paprasčiau jame pritapti ir tuo mažesnis stigmatizavimas. Manau, kad nereikėtų pirmą dieną darbe pareikšti „turiu psichikos sutrikimą“, nebent jis būtų akivaizdus. Įsiliejus į kolektyvą ir, tarkim, pablogėjus sveikatai, kolektyvas, mano įsitikinimu, daug ramiau priimtų tokią naujieną.
Kokios praktikos galėtų padėti sukurti atviresnę ir palaikančią darbo aplinką?
Turinčių psichikos sutrikimus labai daug, bet mūsų kaimynai ar kolegos dažniausiai nenutuokia šalia kokio žmogaus gyvena, su kuo dirba, o apie psichikos sutrikimų turinčius žmones sprendžia iš žiniasklaidos antraščių apie jų padarytus nusikaltimus. Žmogus bijo to, ko nesupranta. Visgi, kaip rodo statistika, psichikos sutrikimų turintis žmogus daug dažniau nukenčia nuo įvairių nusikalstamų veikų, nei pats jų padaro. Pastaruoju metu atsiranda vis daugiau iniciatyvų ir projektų – tokių, kaip „Žvelk giliau“, nukreiptų į visuomenės švietimą psichikos sveikatos tema, o visuomenės nariai – tai mūsų darbdaviai, kolegos, kaimynai ir tie, kurie galbūt savo aplinkoje turi tokį žmogų.
Šviestis svarbu visiems. Nežinome ar, kada ir kaip su tuo susidursime. Jei mano darbdaviai būtų supratę, kad egzistuoja sutrikimas, kurio žmogus konkrečiu momentu nesugeba valdyti, būtume išvengę streso ir nervinės įtampos.
Iš Jūsų patirčių matyti, kad įmonėse Lietuvoje nepakanka dėmesio darbuotojų psichikos sveikatai. Kas padėtų patiriantiems psichologinių sunkumų ar turintiems psichikos sveikatos sutrikimų įsilieti į darbo aplinką sklandžiau?
Jei valstybinėse ar savivaldybių įmonėse, tokiose kaip mokyklos ar gydymo įstaigos, yra psichologas, tai daugelyje privataus kapitalo įmonių, ypač vidutinio ar smulkaus verslo, tokio specialisto dieną ir su žiburiu nerasime. Manau, kad psichologų ir tuo labiau psichoterapeutų paslaugos daugeliui yra neprieinamos jau vien dėl kainos, o gydymo įstaigose teikiamų konsultacijų reikia laukti per ilgai, jų kiekis ribotas. Padėti galėtų visuomenės švietimas, kad psichologai ir psichoterapeutai, skirtingai nei psichiatrai, diagnozių nenustatinėja ir kreiptis į psichologą galime turėdami bet kokią problemą, kurios savarankiškai išspręsti nesugebame. Psichologų etatų skaičiaus didinimas gydymo įstaigose sumažintų eiles.
Kokių pokyčių darbdavių ar kolegų požiūryje į psichikos sveikatą norėtųsi, ar turite sėkmingų palaikymo pavyzdžių?
Mūsų kolektyvą sudaro aštuoni darbuotojai, dviese turime psichikos sutrikimus, vienas – psichikos sutrikimą ir judėjimo negalią. Visi jaučiamės pilnaverčiai visais atžvilgiais. Kai kurio nors iš mūsų sveikata pablogėja, nebūtinai psichikos, vadovė pati skatina spręsti problemą, tad mes ramiai, be baimės dėl rytojaus, vykstame į stacionarą ar dienos stacionarą, kur mūsų visas dėmesys ir energija nukreipti į pagalbos procesą, o ne nerimą, kaip mus pasitiks sugrįžusius. Tai sutrumpina ir sveikimo procesą, ir gerina vidinį organizacijos klimatą.
Ką patartumėte žmonėms, kurie vengia atvirauti apie savo psichologines ar psichikos problemas darbo aplinkoje?
Atvirauti taip, kaip tai daro projekto „Žvelk giliau“ ambasadoriai, gali tikrai ne kiekvienas. Yra žmonių, kurie jaučiasi saugiai atviraudami, yra ir tų, kurie jaučiasi saugiai „slapstydamiesi“. Tai jų teisė. Bet jei išgirdus mano pasakojimą atsiras tų, kurie gal ne savo darbdaviui, bet kolegai pasakys turintys panašų sutrikimą ar pastebės, kad tokį turi kas nors kitas, bus didelis žingsnis į priekį.